Režisierius V. Aškinis: „Animacijoje vienintelė riba yra tavo paties fantazija“

Animacijos režisierius, prodiuseris, dėstytojas Valentas Aškinis atviras – gyvenime ir kūryboje labiausiai įkvepia puiki literatūra. Tuo suabejoti neleidžia ir buvę bei esami jo projektai – pirmojo Lietuvoje ilgametražio animacinio filmo „Odisėjo nuotykiai“, kurį išvydo milijonai angliškai kalbančių žiūrovų, režisavimas ar šiuo metu kuriamas animacinis filmas pagal rašytojos Vytautės Žilinskaitės pasaką. Neatsitiktinai šiais metais V. Aškinis tapo vienu iš renginio „Knyga + Kinas“ komisijos narių, išrinkusių kinematografiškiausius pastarųjų metų literatūros kūrinius. Renginiui artėjant, režisierius atvirauja apie tai, kodėl animacijoje svarbiausia tiesa ir kokie filmai žiūrovui niekuomet nesuteiks „sotumo“.

– Kokiomis mintimis ir planais šiuo metu gyvenate? Kas jus labiausiai įkvepia gyvenime ir kūryboje?

– Šuo metu gyvenu mintimis ir planais apie ilgametražį animacinį filmą „Kelionė į Tandadriką“. Tai filmas, kurio scenarijus parašytas pagal bene garsiausios lietuvių vaikų literatūros rašytojos Vytautės Žilinskaitės pasaką. Galiu drąsiai sakyti, kad puiki literatūra mane labiausiai įkvepia gyvenime ir kūryboje. Taip atsitiko ir šiuo atveju.

– O kinas ar lydi nuo vaikystės? Kokius filmus mėgstate žiūrėti savo malonumui?

– Taip, kinas ir animacija mane lydi nuo pat vaikystės. Tuomet aš taip pamėgau kiną, kad pats, dar vidurinėje mokykloje, ėmiau kurti mėgėjišką kiną: ir vaidybinį, ir dokumentinį, o taip pat ir animaciją. Labiausiai išskirčiau F. Felinio, A. Tarkovskio filmus, o šiaip laisvalaikiui ar geram laiko praleidimui mėgstu pažiūrėti gerą detektyvą.

– Esate animacijos kūrėjas, palaikytojas, dėstytojas. Kuo jums išskirtinis, įdomus šios rūšies kinas?

– Animacija – tai atskira meno rūšis, kuri tik kurį laiką matavosi kino rūbą. Animacija mane traukia savo begalinėmis galimybėmis ir neribojamais horizontais. Čia viskas įmanoma. Čia vienintelės ribos – tavo fantazijos. Animacijoje kūrėjas pats, tarsi dievas, kuria pasaulį, atitinkantį jo paties vidinį pasaulį, įkvepia gyvybę patiems keisčiausiems padarams, gyviams ar net objektams. Žavi ta akimirka, kai tu, pradėjęs nuo visiškai balto lapo, jame sukuri gyvybės užuomazgą, kai tavo juoda pieštuko linija ima pulsuoti tarsi kraujagyslė, pripildanti herojus dvasios. Animavimo stebuklas užburia ir įtraukia. Animacija – būdas išsaugoti nors dalelę savo vaikystės.

– Ko apie animaciją siekiate išmokyti savo studentus, kokius svarbiausius animacijos aspektus norite jiems atskleisti?

– Siekiu išmokyti sakyti tiesą. Aš jiems dažnai kartoju, kad animacijoje labai svarbu įtikinti žiūrovą, kad jis regi tikrą gyvenimą, tikrus jausmus, tikrą judesį. Todėl tiesa animacijoje turi būti dar stipresnė, kad niekas nesuabejotų jos tikrumu. Animacijos meno įtaiga gali būti tokia stipri, kaip jokio kito meno. Čia juk susijungia ir susipina muzikos, dailės, vaidybos menų, kino, cirko, plakato, karikatūros, ir šokio meno šaknys. 

– Kaip, jūsų nuomone, per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė animacijos padėtis Lietuvoje? Galbūt pastebite tam tikras vyraujančias tendencijas ar temas, raiškos būdus, įdomius mūsų kūrėjams?

– Jau dvidešimt metų aukštosiose mokyklose rengiami animacijos specialistai. Vilniaus dailės akademijoje nuo 2003 metų, o Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje nuo 2004 metų prasidėjo studijų programos ugdančios animatorius. Daug gabių žmonių baigė šias studijas. Deja, tik nedaugelis iš jų toliau kuria animacinius filmus. Tokių meistrų kaip Ilja Bereznickas, Henrikas Vaigauskas, Jūratė Leikaitė, Algirdas ir Aurika Seleniai ir kitų išmetimas užribin stipriai nuskurdino Lietuvos animacijos meninę įvairovę ir dešimtmečiams netgi užkirto kelią atskirų žanrų vystymuisi. Pasiekimų būta tikrai labai ryškių. Orientacija tik į neva moderniąją „šiuolaikinę“ animaciją pavertė ją gana vienapusiška. Aišku tai, kad viena rūšis nepakeis ir neatstos kitos. Mano galva, privalo egzistuoti ir rimtoji animacija suaugusiems, ir puikioji animacija vaikams. O lėkštų animacinių serialų tiražavimas primena gumos kramtymą, kai „valgai“, bet sotumo jausmo neatsiranda.

– Kokią žinutę, norėtumėte perduoti tiems žiūrovams, kurie animacinio kino dar nepažįsta ar neprisijaukino? Ką animacijoje jie galėtų atrasti?

– Jeigu animacija jūsų nepagriebė vaikystėje, tai jos nepavyks „prisijaukinti“ vėliau. Žinoma, galima perprasti techninius, technologinius dalykus, išmokti programas, kurios judina objektus, perstumia juos iš vienos vietos į kitą. Bet tai yra tik mechanika. Tikrasis animacijos fenomenas yra sudvasinimas, tai yra dvasios ir gyvybės įkvėpimas jūsų sukurtam personažui ar pasauliui.

– Animacija aprėpia ir mažuosius žiūrovus. Kuo išskirtinė vaikų auditorija?

Vaikų auditorija animacijai yra pati svarbiausia ir išskirtinė. Jau minėjau, kad buvome priversti užmiršti gero animacinio filmo vaikams receptą. Čia labai trūksta kultūros politikos nukreiptos į vaikus, į animaciją vaikams. Labai trūksta gerų lietuviškų pasakų ekranizacijų, beveik nėra animacinių filmų vaikams pagal lietuvių literatūros klasikus. Su animacija vaikai susitinka nuo 0 metų. Tai parodė tyrimai. Prie judančių vaizdelių vaikai pratinami nuo pat lopšio. O juk mūsų, suaugusių žmonių, uždavinys sukurti tinkamą turinį, kuris ugdytų vaikus mąstančiomis asmenybėmis, supažindintų su tautiniu paveldu, literatūra, folkloru. Šios sėklos išugdys daigelius vaikų širdyse. Ką pasėsime dabar, tą ir turėsime vėliau. Ar jie išsiugdys kritinį mąstymą, ar jie bus atsparūs svetimos ideologijos skelbėjams, ar galės save atpažinti kaip savos tautos individus, kurie patys ateityje galės puoselėti nacionalinę kultūrą ir meną?

– Galbūt turite mėgstamiausią ekranizaciją?

– Agatos Kristi detektyvai. „Snieguolė ir septyni nykštukai“. „Bembis“.

*****

Renginys „Knyga + Kinas“ vyks vasario 23 d. 14 val. Vilniaus parodų ir kongresų centro „Litexpo“ Kino salėje (1.1 Amfiteatras). Renginys atviras Vilniaus knygų mugės lankytojams.  Renginį organizuoja „Fralita Films“ kartu su projekto partneriais: asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuru, Kūrybiškos Europos biuru Lietuvoje. Projektą finansuoja Lietuvos kino centras. Draugai – „Crustum“ , Plačiau apie renginį: https://www.facebook.com/knygakinui/.