LIETUVA

Filmo „Roberta“ herojė: „Nuo 25-erių tampi biškį nuobodus“

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomo Elenos Kairytės dokumentinio filmo „Roberta“ pagrindinei herojei Robertai Dell reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Režisierės kamera ją fiksuoti pradėjo, kai Robertai buvo 21-eri, o šiandien jai – 26-eri. Kaip per tą laiką pasikeitė Robertos gyvenimas, kodėl dalį filmo jai per sunku žiūrėti ir kas dabar, jos manymu, yra laimė – interviu su pagrindine filmo heroje.

 

–  Kaip jautiesi, kai kino teatruose rodo filmą apie tave ir tavo gyvenimą?

 

Blemba, keistas jausmas ir net negaliu apibūdinti, koks. Geras jausmas iš tos pusės, kad labai smagu, kad projektas įvyko, kad jau yra galutinis įdėto darbo variantas – visa tai yra cool. Bet man šis filmas žiūrisi visai kitaip, nei kitiems. Šiandien aš jau nelabai galiu susitapatinti su savimi, kai man buvo 21-eri – jaučiuosi labai atitrūkusi nuo tuometinės savęs. Man jau nebeaktualūs tie dalykai, kurie rūpėjo tada. Ir per premjerą jau nebežiūrėjau viso filmo – tik nuo tos vietos, kur man patinka į save žiūrėti.

 

– O nuo kurio tavo gyvenimo etapo filmas tau patinka?

 

– Nuo Barselonos – tada aš jau nebe taip cringe’inu žiūrėdama. Nes filmo pradžioje man atrodo, kad bežiūrint man tuoj paralyžuos kaklą. Tai – tik mano pačios savijauta ir reakcija į filmą, nes aš viską perleidžiu per save ir žinau savo pačios kontekstus tuo laikotarpiu. Žmonėms iš šalies ši istorija atrodys visai kitaip.

 

– Žmonės filmą pamatys kiekvienas savaip, bet apie ką tau pačiai jis yra?

 

– Žinai, man jis yra apie savotišką asmeninį augimą. Ir apie tai, kaip metams bėgant keičiasi suvokimas apie tuos pačius dalykus. Matydama filme užfiksuotas savo reakcijas ar pasisakymus aš žinau, kokiose būsenose tuomet buvau. Per tuos penkis metus turėjau tikrai labai baisių laikotarpių, buvo didžiulių depresijos epizodų. Todėl man šis filmas yra ir apie sugebėjimą išbūti su savimi, kad ir kaip sunku tau bebūtų. Bet žmonėms tai greičiausiai nesimatys, nes filme aš šypsausi. Žmonėms filmas bus apie kitką.

 

– Režisierė Elena Kairytė sakė, kad labai lengvai sutikai filmuotis. Ar šiandien tam ir vėl pasiryžtum?

 

– Tada labai lengvai sutikau, nes gyvenime buvo stresinis, depresinis laikotarpis. Man atrodo, kad tada man pasąmoningai reikėjo kažkokio išbandymo – kažko, kad galėčiau pasijusti gyva. Dabar jau tikrai nesutikčiau, no way (juokiasi). Dabar tiek dalykų mano gyvenime nebevyksta, kiek vyko tada. Kai tau 21-eri, 22-eji ar 23-eji, tu privalai apie save atrasti labai daug dalykų, o nuo 25-erių ta turbulencija pradeda lėtėti. Galima sakyti, biškį tampi nuobodus. Kadangi aš pradėjau tūsintis nuo 14-os, dabar jau jaučiuosi kaip tie žmonės, kuriems trisdešimt. Jaučiuosi pavargusi ir tiesiog kimarinu namie arba pas draugus ir žiūriu serialus. Dabar man tai – pats geriausias laisvalaikis (šypsosi).

 

– Visi mes ieškome laimės, kad ir kaip ją beįsivardintumėme. Kas tau buvo laimė tada, kai filmavaisi, ir kas – dabar?

 

– Aš nežinau (šypsosi). Anksčiau – tada – mano suvokimu, laimė buvo kažkas grandiozinio. Galvojau, kad tai bus kažkas grand, kažkas wow. Bet dabar, su laiku, pasikeitė suvokimas – būti laimingu nėra kažkoks grandiozinis jausmas, tai yra maži momentai, mažos sekundės. Kai pasijauti, kad esi laiku ir vietoje. Ir kai džiaugiesi, kad tu esi. Tai būna vienos ar 10-ies minučių jausmas, ar vienas geras vakaras, kai jautiesi patenkinta savo gyvenimo pasirinkimais. Dabar man laimė labiau siejasi su stabilumu. Tai yra mažos akimirkos, kurias atsidedi į savo atsiminimų stalčių ir brangini. Jei pasiseka, dar spėji nufotkinti (juokiasi).

 

– Filmo žiūrovams tikrai bus įdomu sužinoti, ką tu veiki šiuo metu?

 

– Vyksta dideli pokyčiai – po premjeros bent dvejiems metams išvažiuoju gyventi į Atėnus, Graikiją. Pastaraisiais metais save labai spaudžiau su planais, tikslais ir tvarkaraščiais. Ir tada atsirado didelis vidinis nusivylimas, kad aš neatitinku kažkokių standartų. O iš tiesų niekas man jų ir nekėlė, tik aš pati sau. Tad dabar bus didelis įvykis – pakeisiu šalį ir miestą, o būdama ten dėliosiuosi, kas toliau. Važiuoju žinodama, kad darbą ten jau turėsiu, bet stengiuosi savęs nespausti.

 

– Ką norėtum perduoti filmo žiūrovams?

 

– Filmo pradžioje yra daug akimirkų, kur atrodo, kad man viskas labai smagu ir juokinga, bet tiesa yra ta, kad tada buvau didžiausioje depresijoje. Ir vien žiūrėdama į tai iš šalies niekad nepasakyčiau, kad man ten blogai. Todėl kai jūsų draugas šypsosi ir juokiasi, vis tiek nepamirškite paklausti, kaip jis jaučiasi. Noriu paraginti žmones rimtai žiūrėti į psichikos sveikatą, kreiptis pagalbos, eiti pas psichologus, psichoterapeutus. Nes kuo vėliau žmonės kreipiasi, tuo jiems sunkiau išsikapstyti – per laiką išmokstame visokių tvarkymosi su problemomis mechanizmų, kurie nėra sveiki.

 

O jauniems žmonėms, kuriems dabar 18 ar 19-ka, labai siūlyčiau pakeliauti, išeiti iš komforto zonos, pasidaryti pertrauką po mokyklos. Ir nepasiduoti tėvų, aplinkos spaudimui apie tai, ką daryti su savo gyvenimu, ką studijuoti ir ko – ne. Nes kuo vėliau, tuo sunkiau daryti didelius pokyčius gyvenime. Ir dar linkiu daug juoktis ir turėti saugų palaikančių draugų ratą, nes jie yra antra šeima – labai svarbu turėti palaikymą.

 

________

 

Pagrindinei Elenos Kairytės filmo herojei Robertai reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Šios dvi priešpriešos ją dažnai nuveda į destrukciją. Stebint Robertą vis naujame jos gyvenimo etape, išryškėja jos kartą neretai lydintis finansinio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinės kaitos jausmas. Filmo gamintojai: „Baltic Productions“, filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. „Robertos“ anonsas: https://vimeo.com/801581711/a53753764d

 

Vilniuje filmą galima išvysti „Skalvijoje“, „Pasakoje“ ir „Forum Cinemas Vingis“, o taip pat Klaipėdoje („Arlekinas“), Panevėžyje („Garsas“), Gargžduose („Minija“) ir Visagino kultūros centruose. Daugelį filmo seansų lydės susitikimai su kūrybine komanda, išsamią informaciją apie filmo peržiūras galite rasti čia: https://bit.ly/ROBERTA_repertuaras. Filmo sklaidą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

 

Tai yra pirmasis režisierės Elenos Kairytės pilno metro filmas. Iki šiol Lietuvos žiūrovams ji yra pristačiusi du trumpametražius filmus: „Mudu abudu“ (2019) ir „Mažasis mėnulis“ (2020).