REŽISIERIUS RAIMUNDAS BANIONIS: ISTORINIAI FILMAI PILNESNI

Vasario 8-ąją įvyks naujausio Raimundo Banionio filmo „Purpurinis rūkas“ premjera. Tai – režisieriaus sugrįžmas į kino teatrų ekranus po 26-erių metų pertraukos. Susitikome pakalbėti su režisieriumi apie jo naujausią filmą, gyvenimą teatre ir antram gyvenimui prikeltą jo garsiausią filmą „Vaikai iš “Amerikos” viešbučio“.  

Trumpai papasakokite, apie ką naujausias jūsų kūrinys.  

Filmas yra skurtas pagal Felikso Rozinerio apsakymą „Purpuriniai dūmai“. Veiksmas vyksta Lietuvoje, Šiaulių apskrityje. Jautėme, kad rašytojas daug žino apie Lietuvą. Jis negyveno Lietuvoje, bet vaikystėje su tėvais važinėdavo į Ignaliną ir ten leisdavo vasaras. Jis surinko dainas, kurių šiaip nesužinosi, nes turi pats jas išgirsti, pajausti. Rašytojas yra vyresnės kartos, miręs, kiek žinau, Niujorke. Jo sūnus gyvena Jeruzalėje. Nežinau, ar rašydamas šį apsakymą, jis rėmėsi kokia nors tikra biografija, bet mes visi žinome, kad iki karo Lietuvoje gyveno daug žydų. Dabar aš gyvenu kaime, kur yra išlikusi Žydkaimio gatvė. O tuo metu ten buvo pats žydkaimis. Žinoma, po karo nebeliko šių žmonių…  

„Purpurinis rūkas” pasakoja apie vaikinuką, kuris karo pradžioje buvo išvežtas į sanatoriją prie jūros. Panašiai kaip Salomėjos Nėries poemoje „Mama! Kur tu?“ Kai prasidėjo karas juos visus susodino ir išvežė kažkur į Sovietų Sąjungos gilumą. Jis tuo metu buvo nepilnametis. Iki karo pabaigos mokėsi, dirbo Kazachstane fabrike. Karui pasibaigus grįžo į Vilnių, ten įstojo į universitetą ir nuvažiavo į savo gimtąjį kaimą, kuriame gyveno, tikėdamasis, ką nors sužinoti apie dingusius tėvus. Likimas jį atveda į Daugėlos namus, kur jo tėvai nuomojo kambarį. Ir ten užsimezga istorija. Jaunesnioji Daugėlos dukra draugauja su partizanų vadu. Tarp jų prasideda meilės trikampis.  

Rašoma, kad šią filmo idėją puoselėjote 20 metų. Kodėl taip ilgai?

  Bvau ne aš vienas. Vytautas V. Landsbergis irgi kažkur perskaitė šį apsakymą ir labai norėjo padaryti filmą. Jis prikalbino Marių Ivaškevičių. Šis parašė scenarijų, laimėjo už jį apdovanojimų. Bet jie labiau, atrodo, linko į trilerio žanro pusę. O man šią pjesę pasiūlė perskaityti tėvas, kuriam jį parodė režisierė Aliona Krugliak, pastačiusi spektaklį Ermitažo teatre Maskvoje. Perskaitęs šį apsakymą, labai užsidegiau sukurti filmą. Tačiau kino ekspertai, kurie vertina filmus nei man, nei Vytautui neskyrė pinigų. Turbūt tuo metu buvo svarbesnių temų, filmų. Todėl filmas buvo atidėtas maždaug 20 metų. Artėjant šimtmečiui buvo paskelbtas papildomas konkursas, jį vertino kita komisija, kuri, paskaičiusi scenarijų ir apsakymą, nusprendė, kad reikia tokio filmo. 26 metus iš vis nerežisavau jokio filmo, todėl nieko nuostabaus, kad tuomet ir šito nepadariau.  

Naujausiame jūsų filme „Purpurinis rūkas“ paliečiama žydų žudymo Lietuvoje tema. Tai sunkus laikotarpis, apie kurį vis dar pasirenkama nekalbėti. Kodėl manote, kad svarbu apie tai prabilti?  

Holokaustas – buvo. Tai atskira tema. Tačiau mūsų filmas ne apie jį. Tai, kad vienas veikėjas yra žydas, kitas rusas, o trečias lietuvis, nėra jų poelgių priežastis. Žmonėms yra būdingos aistros, jos verčia žmogų pasielgti vienaip ar kitaip. Mes tikrai nekūrėme filmo apie Holokausto problematiką. Veiksmas vyksta 1946-aisiais, jau po Antrojo pasaulinio karo. Mes visai nesiaiškiname vaikino tėvų žūties. Mes visi lietuviai žinome, kad tai įvyko.  

Šis filmas, kaip ir pats minėjote, yra skirtas Lietuvos šimtmečiui. Kaip jums atrodo, ar yra svarbu pažvelgti į šalies valstybingumą ir istorinę atmintį?  

Man atrodo, istoriniai filmai apskritai yra labai reikalingi, nebūtinai šimtmečio proga. Tik kad šimtmečio proga atsirado pinigų filmams. Aš prieš porą savaičių Estijos šimtmečio proga buvau Maskvoje, kur Didžiajame teatre buvo parodyta mano režisuota Puccinio „Toscos“ opera. Tai – irgi šimtmetis. Italo opera, lietuvio pastatymas, estų orkestras, choras, dirigentas. Ši opera jau buvo parodyta beveik šimtą kartų. Tai žmonės ir taip mini šimtmetį, o galima ir kitaip. Todėl nemanau, kad istorinė tematika būtinai reikalinga tik tokio pobūdžio šventei. Juk mes, lietuviai, neturime daug filmų istorine tema. Kone vienintelį „Herkų Mantą“ turėjome. Istoriniai filmai yra žiūrimi, formuoja sąmonę, suvokimą. Žinoma, aš nekalbu apie propagandinius filmus. Bet papasakoti apie valstybę, suvokti, kodėl įvyko vieni ar kiti įvykiai, yra svarbu. Ateityje nori padaryti filmą apie Barborą Radvilaitę. Tai juk yra viena gražiausių meilės istorijų. Mes norim parodyti, kad lietuviai moka ir mylėti, ne tik su automatais lakstyti.  

„Purpuriniame rūke“ pagrindiniuose vaidmenyse vaidina kine mažai žinomi aktoriai Severinas Norgaila, Giedrė Mockeliūnaitė, Tadas Gudaitis. Ar juos pasirinkote ieškodamas naujų veidų?

  Kai kuriuos jau žinojome, tačiau Giedrė atsirado tik šiame filme. Žinoma, norėjosi naujų veidų. Keista, kai įsijungi televizorių ir matai tuos pačius penkis aktorius lyg kitų net nebūtų. Tačiau, pavyzdžiui, Rusijoje irgi ta pati problema, nors joje tikrai pilna aktorių.  

Noras surasti naujus aktorius yra normalus, tik kad rizikos daugiau. Nes štai tokiu žmogumi, aktoriumi Vidu Petkevičiumi yra ramu ir lengva dirbti. O čia galbūt toks katės maiše pirkimas, nežinai, kas gausis.  

Daugiau nei dvidešimt metų buvote lyg pasitraukęs į televiziją. Režisavote serialus ir dokumentinius filmus. Kaip darbas televizijoje jums padėjo kine?  

Net nežinau. Aš prisimenu mūsų režisierių Almantą Grikevičių. Tarybiniais laikais jis statydavo filmus kas 3 metus. Ir sakydavo, kai pradedi kurti iš naujo, pirmą dieną kinkos virpa lyg nieko nežinotum. Viską reikia iš naujo pradėti. Tikriausiai po tiek metų man gal irgi būtų visiška katastrofa. Tačiau patirtis televizijoje, teatre man nesukėlė tų kinkų virpėjimo. Žinoma, nauja medžiaga, nauji tekstai, nauji aktoriai, reikia atrasti darbo su jais būdą. Bet patologinės baimės, kai nežinai, ką daryti – nėra. Čia kaip būnant sportininku. Reikia kiekvieną dieną treniruotis. Nebūtina daryti pasaulio rekordų, bet reikia bėgioti, kad vieną dieną jį galėtum padaryti.  

Paskutinis jūsų vaidybinis filmas „Džiazas“ kino ekranuose pasirodė 1992 m. Vėliau perėjote prie dokumentinių filmų. Kodėl taip ilgai palikote vaidybinio filmo žanrą?  

Rašydavau paraiškas, tačiau 26 metus projektams negavau pinigų.  

Gimėte teatro ir kino aktorių šeimoje. Nuo mažų dienų vaidinote Juozo Miltinio dramos teatre. Esate ne tik kino, bet ir teatro režisierius. Jums svarbus teatras?  

Serialų menu nepavadinsi. Jie yra profesiniai darbai, bet dūšiai atgaivos ten nėra. Teatras, aišku, yra atgaiva, tačiau irgi – priklauso nuo to, koks teatras. Maskvoje neseniai žiūrėjau tris spektaklius. Tai vienas labai patiko, kitas labai nepatiko. Būna geras ir blogas teatras. Reikia pajusti pjesę, suprasti, kaip ją statyti. O dabar madinga klasikinę pjesę sulaužyti, ją keisti. Man tai atrodo keista. Maskvoje kažkoks graikų režisierius pastatė „Vasarvidžio nakties sapną“. Aš nemoku papasakoti, kokių jame yra naujienų. Teksto jis nekeitė, paliko originalą. O aktoriai taip gerai suvaidino. Galima spektaklį pastatyti originaliai pagal klasikinę pjesę.  

Teatre aš vaidinau nuo 3-jų metų, jeigu tai galima pavadinti vaidyba. Kai man buvo 3 metai, Miltinis garsioje Šekspyro pjesėje „Makbetas“ sugalvojo įvesti antrąjį Makdufo sūnų. Pirmąjį vaidino jau miręs mano brolis. Jis buvo šiek tiek vyresnis ir turėjo truputį teksto. Spektaklyje Makbetas pasiunčia nužudyti Makdufo šeimą ir Miltinis, turbūt norėdamas, kad būtų žiauriau, nužudo vieną mažą vaiką. Tai aš ten sėdėdavau. Mano krikštatėvis tamsoje mane išvesdavo, pasodindavo, kai užsidegdavo toks šviesos pistoletas, aš turėdavau atsisėsti į vietą, žaisti su lanku, ir kai mane jau turėdavo nužudyti, motina mane apglėbdavo ir nužudydavo. Jeigu tai galima pavadinti vaidyba, tai čia buvo mano pirmasis vaidmuo. Vėliau, kai paaugau, vaidinau daugelyje vaikiškų spektaklių, ypač gerai prisimenu „Katės namus“. Ten buvo daug paršiukų, įvairių gyvuliukų. Jame mes visi teatro vaikai ir vaidindavome. Mano didžiausias vaidmuo buvo ponas Madansalis Jeano Anouilio pjesėje. Tai buvo tikras vaidmuo su biografija, tekstu, ne epizodinis. Man tuo metu buvo 11 metų. Po to iš teatro perėjau į kiną. Teko suvaidinti porą pagrindinių, porą epizodinių vaidmenų Maskvoje, Minske. Tarkovskio „Soliaryje“ yra vienas kadras su manimi. Bet supratau, kad visai nenoriu būti aktoriumi, noriu būti režisieriumi. Vitkus padėjo nusipirkti 8 mm kamerą. Pradėjau filmuoti ant siauros juostos. Vėliau nuėjau į būrelį „Aitvaras“ prie moksleivių namų, kur jau filmuodavome ant 16 mm juostos. Ir baigęs institutą supratau, kad noriu stoti į režisūrą.  

Šiuo metu jūsų ankstesni filmai taip pat grįžta į kino ekranus. Lietuvos kino centro restauruotas filmas „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ iki šiol sulaukia didelio susidomėjimo. Filmas atidarė „Kino po žvaigždėmis“ sezoną, buvo rodomas Europos šalių kino forume „Scanorama“ ir dalyvavo lietuvių filmų retrospektyvose užsienio šalių kino festivaliuose. Kaip jaučiatės, kai jūsų ankstesnius filmus iki šiol lydi sėkmė?

  Gerai jaučiuosi. Neseniai lankiausi 19-ame Tbilisio kino festivalyje, kur buvau komisijos žiuri pirmininku. Jie ten irgi rodė „Vaikus iš “Amerikos” viešbučio“. Kitas žiuri narys iš Irano pamatęs filmą, pasakė, kad tai geriausias viso festivalio filmas, tai laikais turėjęs gauti „Oskarą“. Aišku, smagu, kai tave įvertina ir jauti, kad padarei kažką gero. Ypač kai filmą tuo metu buvo rizikinga daryti. Tuo metu buvo blokada, nebuvo kuro. Pradėję filmuoti, nežinojom, ar baigsim, ar baigus jį, mūsų nepasodins. Pasodinę gal ir nebūtų, bet “uždaryti” filmą galėjo. Tuo metu taip dažnai buvo daroma. O šis filmas dabar tikrai gyvena antrą gyvenimą. Kai išgirdau, kad „Kino po žvaigždėmis“ seanse apsilankė 5 tūkstančiai žiūrovų, buvau “apakęs”. Ir patys organizatoriai nustebo.  

„Vaikai iš Amerikos viešbučio“ yra populiarus ir tarp jaunesnės kartos, kuri nėra mačiusi filme vaizduojamų laikų…   Kodėl jis suprantamas visur? Mes kalbėjome ne apie Lietuvos politinę laisvę. Mes kalbėjome apie žmogaus prigimtinę laisvę. Vaikščioti, kur nori, kokiomis nori kelnėmis, auginti ilgus plaukus. Tai yra įgimta. Kuo baisi buvo santvarka? Tuo, kad ji norėjo paveržti tavo asmeninę laisvę. Taip, politinės laisvės negali būti be asmeninės. Tik politinė laisvė yra labai slidi, po kelių metų ji gali pasikeisti, o žmogaus laisvė yra amžina. Jeigu sugebama parodyti amžinąsias tiesas ir dar apie jas gerai papasakoti, kūrinys tampa ilgaamžiu. Noras mylėti, ką nori, siautėti, klausytis muzikos, tai yra amžini dalykai. Per juos mes bandėme suvokti, kas yra žmogus. Menas jau nuo graikų laikų bando suvokti, kas tai yra, tačiau mes vis negalime to suprasti. Jeigu galėtume valdyti savo aistras, juk ir karų nebūtų. Manau, kad šis filmas yra toks universalus, nes mums pavyko užčiuopti žmogaus laisvę, jo prigimtį. Pavyzdžiui, Nepale išsigando ir nerodė filmo. Nes jis yra apie laisvę, o tai irgi juos liečia.  

Savo filmuose dažnai grįžtate į praeitį. „Vaikai iš Amerikos viešbučio“ vyksta 1972-aisiais Romo Kalantos susideginimo laikotarpiu. „Džiazas“ nukelia į 1969-ųjų Vilnių. „Purpuriniame rūke“ kalbate apie pokarį. Kas jus traukia atsigręžti atgal?  

Labai sunku atsakyti. Jūs teisi, kad traukia. Man kinas kaip tiesiog reginys neturi prasmės. Teatras ir opera taip pat. Pasakysiu tokį kvailą pavyzdį. Tarkim, paimkime Renesanso paveikslą. Ateina kokia bobutė ir mato jame savo Jėzų. Ateina psichologas, jis galvoja „kokios jo akys; jį tuoj bučiuos, o jis žiūri į šoną, lyg tuoj išduos.“ Ateina koks koloristas ir sako: „kokia gera prietema“. Architektui rūpi perspektyva etc.Toks daugiaplanis meno kūrinio suvokimas man labai imponuoja. Kai kuri istorinį filmą, tu papasakodamas aistrų istoriją, pridedi, gali pridėti dar vieną sluoksnį. Mums įdomu žiūrėti net kaip ten prieš kokius du šimtus metų žmonės valgė. Tu turtėji, daugiau sužinai, pajauti daugiau sluoksnių. Todėl tų buitinių, kamerinių filmukų, jeigu nereikia galvoti, patirti kažką daugiau nei tik paprastą pasakojimą, man atrodo, užtektų televizijai. Mane domina istoriniai filmai, nes jie gali būti pilnesni.  

„Studijos 2“ nuotraukoje – režisierius Raimundas Banionis  su Arkadijumi Vinokuru filmavimo akimirką.