Pirmasis lietuviškas 3D filmas, psichodelinė pasaka „Čiulbanti siela“: galbūt, išlaikius tamprų ryšį su gamta, XX amžiuje viskas galėjo pasisukti kitaip ir dabar nebūtume ant katastrofos slenksčio

Gruodžio 1 d. visos Lietuvos kino teatrų ekranus nušvietė ypatingas reiškinys – pirmasis lietuviškas 3D filmas. Režisieriaus Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ – tai psichodelinė pasaka apie vieną XIX a. vasaros dieną gaivališkoje Dzūkijos gamtoje. O žiūrovams – galimybė iš gruodžio tamsos ir šalčio pabėgti į atgaiva ir paslaptimis alsuojančią vasarą lietuviškame kaime.

„Šis filmas užkabina mumyse kažką, ko patys nežinome turintys. Ištinka panašus jausmas, kaip grįžus į vaikystės vietas. Būna, kad nieko konkretaus neprisimeni, bet krūtinę suspaudžia gilus ilgesys. Tokį jausmą man kelia šis filmas. Tik labai svarbu jam atsiduoti visa dūšia, maksimaliai atsijungiant nuo viską bandančio suprasti ir paaiškinti proto.“ – apie „Čiulbančią sielą“ sako filmo prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Video ir instaliacijų kūrėjas, Nacionalinės premijos laureatas ir režisierius Deimantas Narkevičius su 3D technologija eksperimentuoti pradėjo kurdamas trumpo metro filmus. Kai vienas iš jų – „Dėmės ir įbrėžimai“ – buvo apdovanotas pagrindiniu prizu Oberhauzeno trumpųjų filmų festivalyje, režisierius nusprendė, kad laikas imtis ilgo metro stereoskopinio filmo projekto. Jame ypatinga forma tapo neatsiejama nuo turinio – kalbėdamas jį dominančiomis asmeninės istorijos, modernizacijos ir kolonializmo temomis, D. Narkevičius atsigręžė į XIX a., kur aptiko ne tik stereoskopinės fotografijos ištakas, bet ir psichodelišką anuometinę kasdienybę.

„XIX a. antroji pusė daugiausia užfiksuota stereoskopinėje fotografijoje.“ – pasakoja D. Narkevičius. „„Čiulbanti siela“ yra psichodelinė pasaka, paremta archyviniais įrašais, kuriuose raganavimas ir burtai buvo fiksuojami kaip kasdienio gyvenimo dalis, nors ir labai paslėpta nuo bendruomenės ir ypač nuo valdžios institucijų. Dabar galėtume teigti, kad tai gyvenimas, kuriame vyrauja abipusiai glaudesnis ryšys su gamta, atsparus alinančiai, teršiančiai modernizacijai, laukinis, bet ne atsilikęs, seksualiai neapibrėžtas ir kritiškas kolonijinės politikos atžvilgiu. Tai pasakojimas, vizualizuotas kitam laikmečiui būdingais elementais.“

Tarptautinė „Čiulbančios sielos“ premjera įvyko vasarą Marselio FID kino festivalyje, o lietuviška premjera ką tik įvyko Europos šalių kino forumo „Scanorama“ uždarymo metu. Kadangi filmo peržiūra įmanoma tik kino teatre, dauguma filmo komandos narių čia pirmą kartą jį ir pamatė. „Šiandien retai kada kažkas dar tikrai nustebina, o šis filmas nustebino gerąja prasme ir labai džiaugiuosi, kad Deimanto ieškojimai atvedė prie tokio puikaus rezultato.“ – sako Marselyje pirma kartą filmą išvydusi viena iš pagrindinių aktorių Greta Petrovskytė. „Ir man labai patiko tai, kad nors filmas yra apie mirtį, burtus ir panašiai, jis nėra perdėm abstraktus ir turi istoriją. Nors filmo pasaulis tikrai labai keistas, tas keistumas atsiranda iš žiūrovo žvilgsnio į praeitį, kuri filme perteikiama gan realistiškai. Bet aišku turbūt stipriausias efektas – tai, kaip Lietuviška gamta atrodo per 3D akinius. Tai stebuklas, kuris mane nokautavo. 3D technologija jau nebestebina, bet iki šiol nebuvau mačiusi menininko kurto 3D filmo – tai yra visai kas kito. Jis mane stipriai atitraukė nuo realybės.“

Gaivališka gamta yra vienas esminių „Čiulbančios sielos“ elementų. D. Narkevičius siūlo naują žvilgsnį į taip gerai pažįstamą aplinką – galbūt, naujai ją pamačius, įmanoma įsivaizduoti, jog išlaikius tamprų ryšį su gamta, XX amžiuje viskas galėjo pasisukti kitaip ir dabar nebūtume ant katastrofos slenksčio. „3D iškart uždavė tokią nuotaiką, kad filmas bus ypatingas, kad gamtos vaizdai atrodys pribloškiančiai.“ – pastebi filmo operatorius Eitvydas Doškus. „Norėjome, kad gamta filme atrodytų nematyta, archajiška, neįprasta. Deimantas taip iš anksto buvo sugalvojęs. Stengėmės rasti įdomesnių vietų. Daug Dzūkijos gamtos, aš kaip dzūkas net nebuvau tokios matęs.“

„Gerai pažįstu pietų Lietuvą, nes ten užaugau. Mano tėvas čia dirbo girininku ir rūpinosi miškais dar 8-ajame dešimtmetyje. Todėl pats žvalgiau filmavimo vietoves.“ – pasakoja režisierius D. Narkevičius. „Ieškojau vietų, kurių paviršiai išlaikė archajiškas formas – kur maži upeliai teka tarp smėlėtų slėnių, apaugusių nepaliesta augmenija. Tai lyg džiunglės šiaurinėje platumoje.“

Vieni dažniausių komandos atsiminimų iš darbo filmavimo aikštelėje – prisilietimas prie senovės kultūros ir atgaiva leisti vasarą įspūdingoje gamtoje, lietuviškame kaime. Nuotakos vaidmenį atlikusi Laima Akstinaitė kalba ir apie apmąstymus, kuriuos įkvėpė „Čiulbančios sielos“ filmavimai: „Manau, kad senovėje apskritai pagarba buvo vienas esminių dalykų. O filmavimo procesas leido labiau susipažinti su tuo, kam ji buvo skiriama ir kodėl. Galėjome iš arčiau prisiliesti prie etnokultūros, pilnos subtilių, iki šiol man nepažįstamų niuansų. Visgi svarbiausiu dėmeniu išliko gamta. Mes esame jos dalimi, bet ji yra stipresnė už viską. Svarbu ją stebėti, įsiklausyti, ieškoti su ja  kontakto, netrukdyti jai, bet būti su ja išvien.“

Tačiau šalia vasaros malonumų buvo ir juodas darbas – tiek techninė „Čiulbančios sielos“ pusė, tiek autentiškumo siekis kėlė įvairių iššūkių. Puikiai šio proceso sudėtingumą apibendrino stereoskopinės kameros operatorius, filmo „Sengirė“ režisierius ir operatorius Mindaugas Survila: „Yra sudėtingos formulės, suvedi matricos dydį, židinio nuotolį, atstumą iki artimiausio objekto, atstumą iki tolimiausio objekto ir tada gauni rezultatą. […] Grožį paverti skaičiais ir tada vėl iš tų skaičių bandai atkurti grožį.“ Abu su E. Doškumi jie pamena, kad jautėsi lyg filmuotų juosta – galutinį rezultatą galėjo tik apskaičiuoti ir numanyti, kol vaizdas nebuvo sumontuotas. „Tai magiškas procesas, kai galutinį rezultatą pamatai tik kino teatre. Stebuklingas pasaulis atsiveria perkėlus realų vaizdą į stereoskopinį formatą.“ – sako E. Doškus.

Tuo tarpu aktoriams ir aktorėms teko mokytis kalbėti ir dainuoti XIX a. dzūkų kalba. Filmo kūrėjus konsultavo kultūros istorikė, etnomuzikologė ir dzūkiškos kultūros puoselėtoja Eglė Kašėtienė, kuriai itin svarbu buvo atkurti dzūkiško dainavimo manierą. „Džiaugiuosi, kad pagaliau, mano žiniomis, sukurtas pirmas lietuviškas filmas, kuriame skamba dzūkų šnekta!“ – sako ji. „Tikrai nerimavau, kaip aktoriams seksis, nes vaidinti ne gimtąja kalba – tikras iššūkis. Labai nenorėjau, kad išeitų dzūkavimo parodija.“

Dzūkiškos dainos yra vienas iš sluoksnių pasakiškame garso takelyje, kurį sukūrė jaunosios kartos audiovizualinio meno kūrėjas Miša Skalskis. Jame supinti elektroninės muzikos ir aplinkos garsai papildo filmo pasaulį, kuriame dažnai neaišku, kas yra tikra, o kas – vaizduotės kūriniai. Adaptuotas filmo garso takelis yra išleidžiamas vinilinės plokštelės formatu. „Norėjau, kad vinilas turėtų atskirą gyvenimą nuo filmo, galėtų pats būti sau pakankamas ir suteikti pilną patirtį. Kadangi filmas yra stereoskopinis, jį pilnai galima patirti tik tam tikrose erdvėse. Tai limituotas įvykis. Todėl man norėjosi, kad ir muzikinė dalis, kuri atsiras kitose erdvėse – namuose – klausantiems žmonėms suteiktų turiningesnę patirtį, nei perkeltas filmo garso takelis.“ – sako kompozitorius M. Skalskis.

„Čiulbančios sielos“ prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė džiaugiasi visos komandos bendru darbu ir režisieriaus Deimanto Narkevičiaus vizijos įgyvendinimu: „Mane kaip žiūrovę į kino salę dažniausiai privilioja galimybė patirti kažką daugiau, pabūti laike ir erdvėje, kur nesu buvus, o gal ir niekada negalėsiu nukeliauti. Žaviuosi filmais, kurie tarsi įsiurbia ir išspjauna atgal į realybę tik prasidėjus galiniams titrams. Todėl, kai Deimantas papasakojo apie savo filmo idėją, galima sakyti, nėriau stačia galva, nežinodama kur tiksliai išplauksiu, bet pasitikėdama stipria jo vizija ir žinojimu. Esu patenkinta tuo, ką pamačiau pagaliau išnėrusi. Manau, kad sukūrėm stiprią patirtį, ypač paveikią Lietuvos žiūrovams.“

Daugiau informacijos apie filmą čia.