MITAI APIE TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ INDUSTRIJĄ: VERTĖ YRA, TAČIAU TURTŲ NERASITE

Šiandienos kino industrijoje dažnai ieškoma atsakymų į tokius klausimus kaip — kiek finansinės vertės sukuria trumpametražiai filmai, ar yra pinigų trumpųjų filmų industrijoje ir ką gauna kino kūrėjai iš susitarimų su pardavimų agentais, platintojų kompanijomis, televizijomis. Praėjusią savaitę įvykusios Kanų kino festivalio mugės „Marché du Film Online“ metu lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ kartu su Lietuvos kino centru surengė virtualią diskusiją   „Mitai trumpametražių filmų industrijoje: ar yra joje pinigų?“ (angl. „Myths about short film industry: Is there any money?“), skirtą minėtiems klausimams aptarti.

Diskusijoje dalyvavo patyrę Europos trumpametražių filmų industrijos ekspertai — filmų finansavimo fondo atstovė Sari Volanen (Nacionalinė televizija YLE, Suomija), filmų pardavimų agentai Wouter Jansen („Square Eyes“, Nyderlandai) ir Marcin Łuczaj („New Europe Film Sales“, Lenkija), Europos trumpametražių filmų koprodukcijos forumo „Euro Connection“ koordinatorius Laurent Crouzeix (Prancūzija) ir animacijos prodiuserė Agnė Adomėnė („Art Short“, Lietuva). Visi renginio dalyviai yra buvę Vilniuje vykstančio Baltijos šalių trumpametražių filmų projektų forumo „Baltic Pitching Forum“ komisijos nariais.

Jau diskusijos pradžioje buvo vieningai sutarta, kad tikroji trumpametražių filmų vertė slypi visai ne piniguose. „Trumpieji filmai gali atnešti pinigų, bet to nelaikyčiau pagrindiniu tikslu išleidžiant filmą į tarptautinę rinką,” — kalbėjo W. Jansen, kurio kompanija „Some Shorts“ su trumpametražiais filmais dirba nuo 2013-ųjų. Pernai persivadinusi į „Square Eyes“, kompanija pradėjo dirbti ir su ilgametražiais filmais, sukurtais buvusių „Some Shorts“ klientų.

Kompanija „New Europe Film Sales“ — viena aktyviausių kino pardavimo įmonių Europoje, pradėjusi karjerą su režisieriaus Ruben Östlund 2009 m. išleistu trumpametražiu filmu „Incident by the Bank“, jau daugiau nei 10 metų dirba su žiūroviškais filmais, tokiais kaip „Kristaus kūnas“ (rež. Jan Komasa). Kompanijoje dirbančio pardavimų agento Marcin Łuczaj teigimu, „už trumpametražius filmus gaunamus pinigus greičiau galima prilyginti kišenpinigiams, nei kad sumai, už kurią galėtum įsigyti nekilnojamo turto. Tik labai maža dalis filmų patenka į pelningas rinkas, tokias kaip televizija ar avialinijos.“

Łuczaj pastebėjo, jog, pardavinėjant filmus, reikšmingų kino festivalių vardai ir apdovanojimai „suveikia“ ne visada. Pavyzdžiui, Kanų kino festivalyje 2017 m. Auksinę palmės šakelę pelnęs filmas „A Gentle Night“ (rež. Qiu Yang), prie kurio pardavimų ir sklaidos festivaliuose M. Łuczaj dirbo kartu su W. Jansen, nesurinko didelių pajamų. „Pats apdovanojimas mums neatnešė jokios finansinės naudos, tačiau jis padėjo išpopuliarėti filmo režisieriui, tapti labiau pastebimam tarptautinėje industrijoje,“ — diskusijos metu pasakojo Marcin Łuczaj. „Tik keletas televizijos kanalų įsigijo teises į šį kūrinį, kadangi tai — ne pats žiūroviškiausias filmas. Mes taip pat išmėginome oro linijų kompanijas bei virtualias filmų rodymo platformas, kurios norėjo žiūrovams pateikti aukščiausios kokybės turinį, tačiau kai kurios kompanijos dvejojo dėl tokio tamsaus ir lėto filmo rodymo.“

Parodoksalu, bet kai kuriais atvejais Auksinės palmės šakelės apdovanojimas gali pakenkti trumpametražio filmo finansinei sėkmei keliaujant po kitus festivalius: laimėjus šį apdovanojimą, filmas tampa mažiau įdomus kitų kino festivalių konkursinių programų sudarytojams, kurie reikalauja pasaulinės ar tarptautinės filmo premjeros. Kaip pavyzdį pardavimų agentas ir festivalių platintojas Wouter Jansen pateikė minėtąjį filmą „A Gentle Night“: „Šis filmas buvo atrinktas į 250 festivalių, tačiau per visas festivalines keliones laimėjo tik vieną piniginį prizą ir pelnė keliolika specialiųjų žiuri paminėjimų.“

Apdovanojimai taip pat neužtikrina sėkmingų filmo pardavimo televizijai. „Priešingai nei televizijoje už filmų įsigijimą atsakingi kolegos, aš neieškau komerciškai sėkmingų filmų ar festivalių hitų. Man svarbu, kad filmas būtų naujas ir, nepaisant jo trukmės ar žanro, gebėtų originaliai pavaizduoti aktualias ir universalias temas.“ — savo mintimis dalijosi Suomijos televizijos YLE filmų finansavimo fondo atstovė Sari Volanen.

Sėkmingą filmo karjerą bei jo paklausą tarp festivalių, pardavimų agentų ir platintojų lemia daugybė faktorių. „Nėra vieno tinkamiausio sėkmės modelio, viskas priklauso, žinoma, nuo paties filmo — jo žanro, tematikos ir trukmės. Kanų kino festivalis į konkursinę programą priima tik labai naujus, niekur kitur viešai nerodytus, iki 15 minučių trukmės filmus, tuo tarpu kiti festivaliai turi savitas taisykles — leidžiama filmo trukmė iki 30 minučių, filmas gali būti vienų ar dviejų metų senumo. Tiesa, kalbant apie trumpametražių filmų monetizavimą, dažnai festivaliai turi ir vidines filmų platinimo kino teatruose strategijas ar užsiima edukacinėmis veiklomis, o tai gali atnešti nors ir nedidelių, bet pastovių pajamų ir taip prisidėti prie sėkmingos filmo sklaidos.“ — teigia Laurent Crouzeix, dirbantis ne tik didžiausiame Europos trumpametražių filmų koprodukcijos forume „Euro Connection“, bet ir viename svarbiausių trumpametražių filmų renginių pasaulyje — Klermono-Ferano trumpametražių filmų festivalyje Prancūzijoje.

Pašnekovai diskusijos metu pabrėžė jog, skirtingai nuo ilgametražių filmų, mokestis už trumpametražių filmų rodymą kino festivaliuose yra gana reta praktika. „Daugelio festivalių biudžetas yra kruopščiai paskirstytas ir, jei filmas nėra konkursinėje programoje, organizatoriai retai kada pasisiūlo sumokėti už parodymą specialiosiose programose, dažniausiai aš pats turiu paprašyti užmokesčio už filmo licenciją,“ — teigia W. Jansen. „Dažniausiai filmai, su kuriais dirbu, per savo festivalinę karjerą uždirba tarp 250-1000 eurų, o kai kuriems itin sėkmingiems trumpametražių filmų atvejams pavyksta surinkti iki 5000 eurų.“

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad COVID-19 pandemija neišvengiamai paveikė ir trumpametražių filmų industriją, tačiau M. Łuczaj įžvelgė ir pozityvių rezultatų: „Žmonės nėra pratę mokėti už trumpametražius filmus, tačiau mane nustebino tai, jog išaugo mūsų kompanijos „Youtube“ kanalo, kuris gauna pajamų iš reklamos, žiūrimumas. Tad aš matau daug komercinio potencialo skaitmeninėse vaizdo platformose.“

Tačiau tokios ateities prognozės kelia W. Jansen nerimą: „Kino mylėtojai pagaliau išmoko naudotis legaliomis vaizdo platformomis internete (angl. „VOD – Video-on-demand“) ir įprato mokėti už jose esantį naują kokybišką turinį. Praėjus šiai COVID-19 krizei, mes pagaliau turėsime auditoriją, kuri yra linkusi mokėti už ilgametražių filmų peržiūras internetu. Tačiau trumpametražių situacija atrodo priešingai — daugelyje platformų trumpieji filmai vis dar prieinami nemokamai, o tai labai iškreipia rinką ir nepadeda surinkti pajamų į kino kūrėjų kišenes.“

Tiesa, kad trumpametražių filmų industrijoje tarp tradicinių trumpųjų filmų monetizavimo būdų — filmų rodymas nekonkursinėse festivalių programose, kino teatruose, televizijose, avialinijų kampanijose bei internetinėse platformose — galima rasti ir naujų nišų. Pasak M. Łuczaj, daug galimybių galima įžvelgti švietimo sektoriuje. „Mano kompanijos platinamas animacinis trumpametražis filmas „Pussy“ (rež. Renata Gasiorowska) sulaukė didelio susidomėjimo JAV aukštosiose mokyklose lyčių studijų kontekste ir gautos pajamos iš rodymų mokyklose sudarė didžiąją dalį minėto filmo pajamų. Tai mums patiems buvo staigmena.“

Diskusijoje visgi buvo sutarta, kad pajamas sugeneruoja tik labai maža dalis kasmet pagaminamų trumpametražių filmų, tai nėra tik vienos šalies ar regiono kino industrijos tendencija. Tačiau akivaizdu, kad ką tik įvykusi pandemija prisidės prie tam tikrų filmų žiūrėjimo, rodymo ir mokėjimo už juos įpročių pasikeitimo.