Kino kūrėjai prisimins dokumentininką L. Tautrimą, įamžinusį Lietuvos grožį

100 metų sukaktis skatina Lietuvos kinematografininkus sausio 19-ąją prisiminti Leoną Tautrimą (1922 -1982), visiškai užmirštą talentingą operatorių ir režisierių. „Lietuvos dokumentikos stebuklas“ – taip L .Tautrimo filmą „Neringa“ apibūdina dokumentininkas Arvidas Baronas.

„Leonas buvo mano mokytojas. 1958 metais, baigęs mokyklą, metus iki studijų kino institute dirbau asistentu pas L. Tautrimą. Labai norėjau būtent su juo dirbti, nes dar mokykloje pamačiau jo „Neringą“, paaiškino 82 metų A. Baronas, šiandien jau pats daugybės įdomių filmų operatorius ir režisierius. L. Tautrimas daug ir sėkmingai filmavo, buvo vienas produktyviausių kronikos operatorių – nufilmavo per 700 siužetų kino žurnalams, be to, filmavo ir pats režisavo trumpametražes kino apybraižas „Nemuno žiotyse“, „Apkasų gėlė“, „Kodėl akmenys netyli“, „Nemuno žiburiai“, „Yra šalis“.

Tautrimas dirbo tuo laikotarpiu, kai dokumentika buvo laikoma sovietų partinės ideologijos įrankiu ir būtent todėl dokumentiniai filmai buvo nuolat rodomi kino teatruose. Tačiau ne savarankiškuose, vien dokumentikai skirtuose seansuose, o prieš vaidybinį kino filmą. „Dažniausiai rodydavo rusiškus kino žurnalus „Novosti dnia“ („Dienos naujienos“), skirtus tariamiems sovietų šalies laimėjimams demonstruoti“, – ironizavo A. Baronas. Štai tokiame kontekste kino žiūrovai galėjo pamatyti visišką netikėtumą – L. Tautrimo „Neringą“, pasakojančią ne apie socializmą, o apie gamtos grožį ir koks šis grožis gali būti rūstus.

„Galbūt L. Tautrimo juostą rodė prieš kokį rusišką filmą apie mūšį prie Stalingrado ar kokį panašų, bet kai žmonės pamatė „Neringą“, visa Lietuva buvo apsalusi, nes labai gražiai nufilmuota, – prisiminė A. Baronas. – Šiandien „Neringa“ sukeltų gal dešimtadalį to įspūdžio, kokį kino žiūrovai patyrė 1958 metais. Tai buvo kaip stebuklas, iš dangaus nukritęs. Net nežinau, su kuo sulyginti. Dabar ir spalvos jau išblukusios, bet dar kentėti galima. Kai su L. Tautrimu padirbėjau, norėjau po studijų eiti tik į dokumentiką, net mintis nekilo apie vaidybinį kiną. Žiūrėdamas, kaip jis filmuoja, išmokau tvarkyti kadro kompoziciją, šviesą. L. Tautrimas, pamatęs, kad asistentas jau susigaudo, leisdavo ir pačiam pafilmuoti. Jis buvo malonus ir santūrus žmogus, su visa filmavimo grupe sutardavo, nerodė savo pranašumo ar kaprizų. Kartą man teko filmuoti su jaunu režisieriumi, ką tik baigusiu kino institutą Maskvoje, dar nedirbusiu studijoje. Iškart pamačiau požiūrio į grupę skirtumą. Atvažiavome į filmavimo vietą sunkvežimiu, pilnu apšvietimo aparatūros, ir jaunasis režisierius ėmė šaukti, kodėl neiškrauta. Sakau, tiek nereikės. Na ir kas, šaukė toliau režisierius, kiek nereikės, tiek užgesins, tegu iškrauna, kad netinginiautų. L. Tautrimo grupėje tokių dalykų nebūdavo. Jis gerbė visus bendradarbius – ar vairuotoją, ar šlavėją. Ir prisiminkite, koks tai buvo laikas – ne visiems palankus, o L. Tautrimas atvedė dirbti į kino studiją keletą žmonių, kurie nelabai tiko sovietų šalies visuomenei. Tai buvę Lietuvos karininkai. Juos priėmė grupių administratoriais. Vaikščiodavo dar su Lietuvos kariuomenės diržais. Jei ne L. Tautrimas, kažin ar jie būtų gavę kokių žmoniškų darbų. Įdomi detalė – L. Tautrimas buvo susidraugavęs su Jonu Meku, kai lankėsi JAV. J. Mekas siųsdavo L. Tautrimui į kino studiją savo leidžiamą žurnalą „Film Culture“, lankėsi jo namuose, kai pagaliau gavo leidimą atvažiuoti į Lietuvą.“

Prisiminimai apie L. Tautrimą skambės ketvirtadienį, sausio 19 d., 18 val.

Lietuvos Kinematografininkų sąjungoje, Vasario 16-osios g. 8, Vilnius

Vakaro metu bus parodyti L. Tautrimo filmai „Neringa“ (1958 m., 16 min.), „Nemuno žiotyse“ (1959 m., 9 min.), „Žuvėdros ieško jūros“ (1963 m.,15 min.) bei vaizdo medžiaga apie L. Tautrimą.

Atnaujinto pranešimo autorė Rūta Oginskaitė

Lietuvos kinematografininkų sąjunga

Sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba