Ginekologijos skyrių filmavusi režisierė: „Džiaugiuosi, kad šis filmas liečia ir jaudina ne tik moteris, bet ir vyrus“

Filmuodama Paryžiaus ligoninės ginekologijos skyrių, kino režisierė Claire Simone suprato, kad serga vėžiu. Stojusi į pacientų gretas ji tapo ir savo filmo heroje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) pristatomoje kino veteranės juostoje „Mūsų kūnas“ („Notre Corps“, 2023) – įvairūs moteriški kūnai ir nuo jų neatsiejamos problemos.

Spalio 1 d., paskutinę VDFF dieną, „Skalvijos“ kino centre bus galima dalyvauti nuotoliniame pokalbyje su C. Simon. Jis vyks po filmo peržiūros.

Prieš festivalį režisierę kalbino menininkė, kino kūrėja Simona Žemaitytė.

Filmo pradžioje Jūs esate tik režisierė, jam įpusėjus tampate ir heroje. Pamaniau, pradėsiu šį pokalbį klausimu: kaip laikotės?

Manau, gerai. Reikia labai daug laiko, kad įsitikintum, jog problema išspręsta. Iki galo, manau, jos apskritai neįmanoma išspręsti. Bet nieko tokio. Su filmu daug keliavau po JAV, tad jaučiuosi truputį pavargusi. Kelionės sekė viena po kitos, buvo daug laiko juostų pokyčių…

Jus dažnai lygina su stebimosios dokumentikos režisieriumi Fredericku Wisemanu. Ką apie tai manote?

Mano dukra, feminizmo filosofė, labai didžiavosi, kad filmas buvo gerai įvertintas „New York Times“ bei „The New Yorker“ apžvalgose. Tačiau pastebėjo: „Kaip nuobodu: tu esi moteris, o jie tave visad lygina su Wisemanu“. Ir tai tiesa. Man patinka Wisemano filmai. Bet įtakos mano kūrybai jie nedaro. Sakyčiau, daug stipriau mane veikia fikcija. Kitoks ir mano požiūrio kampas. Wisemano filmai – nuostabūs vietos portretai. Tačiau jie neįtraukia laiko. Jo filmai fotografiniai, įamžina vieną ar kitą tikrovę tam tikru momentu. Aš to nedarau. Laikas man – scenarijaus dalis. Manau, kai kuri dokumentinius filmus ir esi moteris, žmonės kartais tampa akli. Bet nieko tokio. Džiaugiuosi, kad šis filmas liečia ir jaudina ne tik moteris, bet ir vyrus. Ypač jaunus vyrus. Dar nesutikau nė vieno, kuriam filmas būtų nepatikęs… 

Filmo anonsas: https://youtu.be/LiAYazlrBTQ

Papasakokite apie filmo ištakas.

Filmo pradžioje užsimenu, kad prodiuserė Kristina Larsen pasidalijo su manimi savo ligos istorija. Ji ir atrado ligoninėje, ginekologijos padalinyje, tą moterišką pasaulį. Nuvykau ten ieškoti herojų, tačiau, žinoma, iš to nebuvo jokios naudos – man taip dirbti nepatinka. Tuomet parašiau atvirą laišką visiems tame klinikos padalinyje dirbusiems gydytojams, slaugytojams, papasakojau apie savo filmo idėją. Kai pradėjau filmuoti, turėjau du sumanymus:  kad pasakojimas prasidės jaunyste ir baigsis senatve; ir kad pacientai keisis, neseksiu jų istorijų atomazgų. Kai turi šias dvi idėjas – turi visą filmą. 

Juostoje – daugybės moterų ir kūnų istorijos: nuo nėštumo iki aborto, endometriozės, vėžio, vaisingumo problemų…

Idėja – filmuoti ginekologinį moters kūną, kuris, kaip knygos „Antroji lytis“ pradžioje aiškina Simone de Beauvoir, yra našta. Moters kūnas yra atsakingas už rūšies pratęsimą. O tai lemia ir įvairias problemas. Nesvarbu, esi motina, ar ne, visos moterys išgyvena etapus, apie kuriuos kalbama filme. Ir kiekviena jų su tuo tvarkosi skirtingai. Tai – ne likimas, tiesiog taip yra. Vyrams nuo momento, kai mutuoja balsas, iki kol suserga prostatos vėžiu, nenutinka nieko. Turiu galvoje chirurginį kūno aspektą. 

Ką kurdama filmą atradote Jūs? Kas buvo nauja?

Nedaug žinojau apie tai, kas vyksta translyčių pacientų konsultavimo kabinetuose. Pavyzdžiui, filme rodomas jaunas translytis vaikinas, kuris norėtų turėti spermatozoidus, ir vyresnio amžiaus translytė moteris, kuri supranta, kad ir jai teks patirti menopauzę. Visa tai man buvo nauja ir labai įdomu. Konsultacijas supo normalumo aura, jose nebuvo jokios isterijos. 

Anksčiau nebuvo tekę ir stebėti operacijos. Medicininėmis kameromis matyti tai, kas vyksta kūno viduje, labai paveiku. Nežinojau, kad gydytojams taip svarbu įvardyti tai, ką mato. Mokslinės žinios ir yra įvardijimas, santykių tarp to, kas matoma, suvokimas. Mane tai išlaisvino. Manau, jei kiekvienas pacientas galėtų suvokti tai, ką filmuodama supratau aš, t. y. kaip mąsto gydytojai, kaip jie atlieka operacijas ir priima sprendimus, jiems tai veiktų kaip priešnuodis baimei. Manyti, kad tave gydo vienas gydytojas, tėra mitas. Sprendimus, ypač onkologijoje, jie priima grupėje. Taigi, viskas vyksta kiek kitaip, nei įsivaizduojame. Pavyzdžiui, visi galvoja, kad Cezario pjūvio metu atveri kūną, ištrauki vaiką, ir viskas. Išties procesas kur kas sudėtingesnis nei natūralus gimdymas. 

Labai įdomu buvo filmuoti ir ligoninės laboratorijoje, vaikų „gamykloje“. Įspūdinga, kaip mūsų civilizacija išskaido mylėjimąsi. Apvaisinimas – lyg mylėjimosi mini versija, tarsi botanika. Niekuomet iki galo nežinai, ar jis pavyks. Nors laboratorijos aplinka – labai moksliška, vyrų ir moterų rankos joje labai svarbios, viskas priklauso nuo gesto. Net tuomet, kai veikia technologijos, mokslui reikalingi kūnai, atsidavimas. 

Turiu prisipažinti, kad politinio korektiškumo eroje kaip kino žiūrovai esame gal net šiek tiek atpratę matyti tokį personažų atvirumą ir pažeidžiamumą. Jų kūnus, veidus, istorijas. Filmas prasideda nepilnametės pasakojimu. Ji kalba apie neplanuotą nėštumą ir baimes, susijusias su jo nutraukimu. Kaip herojai matė savo indėlį į filmą? Ar juos reikėjo įkalbinėti?

Kai kurie sutiko iškart, kitus reikėjo įtkinti. Daugybė moterų pasakė „ne“. Žinoma, suprantu: kai gydytojai ar pribuvėjai klausia, ar pacientė sutinka būti filmuojama, jie yra tam tikroje galios pozicijoje. Padėjo tai, kad mes, filmo kūrėjos, buvome trys moterys. Dvejojančius herojus užtikrinome, kad savo medžiagą galės peržiūrėti ir „taip“ arba „ne“ pasakyti po filmavimo. Kai kurios moterys jautėsi labai laisvai, norėjo parodyti, ką išgyveno. Pagrindinė motyvacija, sakyčiau, buvo pasidalinti patirtimi. Ir man atrodo, kad tai labai svarbu. Būdavo ir taip, kad paklausus moters, ar ji sutinktų būti filmuojama, jos vyras atsako „ne“. Ypač, motinystės palatose. Tuomet tiems vyrams atsakydavau aš: „Atsiprašau, kalbu su ja“. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kiek daug vyrų mano, kad moters kūnas priklauso jiems. Negalėjau patikėti. Ir tai nesusiję nei su padėtimi visuomenėje, nei su tuo, ar vyras migrantas, ar ne. 

Galiausiai atsiduriate prieš objektyvą, akistatoje su tomis pačiomis dilemomis, kaip ir Jūsų filmo herojai…

Žinoma, liga mane pavertė paciente ir privertė suprasti daug dalykų. Jei nebūčau kūrusi filmo, liga būtų siaubingai mane išgąsdinusi. Tačiau po daugybės onkologijos pacientų istorijų įamžinimo, kai atėjo mano eilė, procesas man atrodė absoliučiai normalus. Vėžio pacientus jau buvau filmavusi, tad gerai žinojau procesą ir nebuvo baisu. Galbūt buvau net kiek pernelyg optimistiškai nusiteikusi. Žodis „vėžys“ vis dar visus gąsdina. Bet tikiuosi, kad filmas žmonėms darys panašų poveikį kokį man padarė jo kūrimas: apginkluos akistatai su baime. 

Susan Sontag yra parašiusi esė apie vėžį ir su šia liga susijusias metaforas. Ji užsimena, kad anksčiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje šios ligos diagnozė buvo laikoma tiek traumuojančia, kad ją pranešdavo artimiesiems, ne pačiam pacientui. Simone de Beauvoir knygoje apie mamos mirtį aptariama panaši situacija: jos mama taip ir nesužino, kad serga vėžiu, nes diagnozės bijo labiau už pačią mirtį. Kaip pasikeitė šios ligos metaforos? 

Situacija pasikeitė, bent jau kai kalbame apie tam tikras vėžio formas. Pavyzdžiui, krūties vėžys laikomas išgydoma ligos forma. Neteko matyti ir konsultacijos, kurios metu gydytojas nuo paciento nuslėptų diagnozę arba faktą, kad liga – vėžys. Manau to nebėra – nei filmuotoje ligoninėje, nei Prancūzijoje apskritai, net tada, kai vėžys labai rimtas, tarkime, kepenų arba kasos. Žinoma, gydytojų konsiliumai sunkaus vėžio atvejais yra nemenkas košmaras, turiu pripažinti. Juos taip pat filmavau. Tais atvejais tikrai atrodo, kad paciento viduje yra monstras, arba kad vėžys skraido virš žmonių ir juos gaudo. Mane tai labai išgąsdino. Montažo metu man taikė chemoterapiją, ir apėmė paranoja: pradėjau galvoti, gal tie gydytojų pokalbiai apie mane… Paprastai atrenku filmuotos medžiagos gabaliukus ir siunčiu juos montuotojui. Tačiau su onkologų diskusijomis to padaryti negalėjau. Buvo per sunku.

Kita medicinoje vis dar vyraujanti metafora – kad mūsų kūnas yra tarsi mūšio laukas: arba mes įveikiame ligą, arba ji mus…

Nežinau. Mano ir mano artimųjų patirtis byloja, kad po kurio laiko supranti, kaip tavo kūnas funkcionuoja sirgdamas, analizuoji savo skausmą, stengiesi gražiai elgtis, daryti tai, ką turi daryti. Ir, žinoma, liga paverčia tave mokinuku: jei gerai elgsies, išgysi. Ir žinau, kad tai netiesa. Tai neveikia. Žinau iš tėvo, kuris jau labai seniai sunkiai serga. Filmo pabaigoje gydytoja pacientei sako: „Liga kartais stipresnė nei tu, nei aš, nei mokslas“. Nutinka ir taip. Tačiau supratus, kas vyksta, vis vien geriausia daryti tai, ką rekomenduoja mokslas. Nors, žinoma,  po dvidešimties metų rekomendacijos gali visiškai pasikeisti. 

Susimąsčiau, ar kūnas kaip tema apskritai daug labiau domina moteris nei vyrus? Galvoju apie Susan Sontag, Simone de Beauvoir, menininkes Jo Spence, Barbarą Hammer, Nancy Golden, Oreetą Ashrey ir daugybę kitų…

Tai normalu. Moters istorija susijusi su jos kūno likimu. Jos turėjo būti gražios, ištekėti, gimdyti vaikus, būti namų šeimininkės. Kūnas buvo ir ginklas. Pamenu filmą apie šeimos planavimą, „Dievo biurai“ („Les bureaux de Dieu“, 2008), pristatinėjau jį Rusijoje. Man paliko įspūdį ten sutiktos 18–21 metų merginos. Jos norėjo būti matomos kaip gražuolės. Manė, jeigu neištekės iki 21 metų, jų gyvenimas baigtas. Galvojau, kaip tai liūdna ir siaubinga. Tiesa, Maskvoje to buvo kiek mažiau nei kituose miestuose. Su panašia patirtim susidūriau ir Armėnijoje. Šią vasarą pristačiau filmą Jerevane. Moterys visad avėdavo aukštakulnius, demonstruodavo kūną, tarsi jis būtų vienintelis daykas, privalėjo gerai atrodyti, būti gražios. Taip buvo visais laikais. Ir tai – baisi atskirtis. Manau, todėl daug menininkių ir kalba apie kūną. Kita vertus, kūnas – pagrindinė kino tema. Būti filmuojamu reiškia kūnu būti vienoje ar kitoje vietoje. Nesvarbu, eini gatve, esi kokioje nors erdvėje ar veikėjas meilės istorijoje. Kino meno forma yra absoliučiai susijusi su kūno reprezentacija. Visi puikūs komikai – Chaplinas ir kiti – daug daugiau dirbo su kūnu nei tekstu ar istorija. 

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21–spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.

Partneriai: kino teatrai „Pasaka“, „ArleKinas“, „Dainava“, kino centras „Romuva“, „Film Jam“, „Meno avilys“, „Young Programmers for Young Audiences! (Young4Film)“, „VR Spot“, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universiteto (VU) „Idėjų observatorija“ ir VU Geologijos muziejus.

Informacinis partneris – EPIKA.