Kas šiandien leidžia detektyviniam serialui išsiskirti žanre, kuriame, regis, jau viskas papasakota? Kodėl vis daugiau tarptautinių kūrėjų renkasi filmuoti Vilniuje, o realios miesto erdvės tampa ne tik dekoracijomis, bet ir istorijos dalimi? Apie naują Jungtinės Karalystės prodiuserinės kompanijos „Clapperboard Studios“ televizijos kanalui „Channel 5“ kuriamą šešių dalių detektyvinį serialą „An Impossible Way to Die“, kūrybinius sprendimus, lietuvių filmavimo komandą „Paprika filmai“ ir netikėtus atradimus filmavimo aikštelėje kalbamės su serialo prodiusere Amber Howorth.
– Kiekvienas projektas prasideda nuo klausimo. Kokį klausimą norėjote nagrinėti seriale „An Impossible Way to Die“ dar prieš parašant pirmąjį scenarijaus puslapį?
A. Howorth: – Iš pradžių visus prie „An Impossible Way to Die“ patraukė idėja sukurti istoriją apie detektyvę, kuri puikiai jaučiasi spręsdama kasdienius nusikaltimus, tačiau netikėtai atsiduria bylos centre, sugriaunančiame viską, kuo ji iki tol tikėjo. Katie Salter nėra tipiška vidinių demonų kamuojama detektyvė – ji tvirtai stovi ant žemės, yra empatiška ir atsidavusi tiek savo darbui, tiek šeimai. Buvo labai įdomu tyrinėti, ar būtent šios savybės, o ne įprastas griežtumas ar užsispyrimas, gali tapti raktu į iš pirmo žvilgsnio neįmenamos paslapties išaiškinimą.
– Pavadinimas iš karto sukelia nerimo jausmą. Per daug neatskleidžiant, ką jis reiškia jums pačiai?
A. Howorth: – Pats pavadinimas iš karto pristato paslaptį, kurios atrodo neįmanoma paaiškinti. Jis tiek veikėjus, tiek žiūrovus įtraukia į pasaulį, kuriame niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tyrimui vystantis tampa aišku, kad ši istorija pasakoja ne tik apie nusikaltimo išaiškinimą – ji kalba apie pasitikėjimą, atsparumą ir tai, kaip žmonės elgiasi susidūrę su itin sudėtingais išbandymais.
– Detektyvinėse istorijose žmogžudystė dažnai tampa tik atspirties tašku. Kokias temas, be paties tyrimo, jums buvo svarbiausia nagrinėti šiame seriale?
A. Howorth: – Visų pirma tai yra istorija apie žmones. Nors siužetą į priekį veda nusikaltimo tyrimas, seriale daug dėmesio skiriama šeimai, draugystei ir santykiams, kurie galiausiai formuoja tai, kas esame.
– Šiandien detektyvinių serialų tikrai netrūksta. Kada supratote, kad ši istorija gali pasiūlyti kažką naujo?
A.Howorth: – Didžiausias šio serialo išskirtinumas – Katie Salter personažas. Dažnai detektyvai televizijoje apibrėžiami per savo asmenines traumas ar vidines kovas, tačiau Katie gerai jaučiasi savo gyvenime. Ji protinga, kompetentinga, optimistiška ir nuoširdžiai nori padėti žmonėms. Jos partneris Conway yra visiška priešingybė – daug labiau susitelkęs į rezultatą nei į žmones. Jų partnerystė vystosi labai netikėta linkme. Kartu su paslaptimi, kuri nuolat verčia spėlioti, tai, mūsų manymu, suteikė žanrui naują skambesį.
– Per daugelį metų Vilnius ekrane yra tapęs daugybe skirtingų miestų. Kodėl jis tiko būtent „An Impossible Way to Die“ ir ar miestas jus kuo nors nustebino?
A. Howorth: – Vilnius siūlo nepaprastą vizualinės įvairovės, patyrusių kino profesionalų ir aukščiausio lygio gamybos infrastruktūros derinį. Miestas turi atmosferą, kuri puikiai papildo serialo nuotaiką – čia esančios vietos vienu metu gali atrodyti ir pažįstamos, ir subtiliai keliančios nerimą. Vilniaus universalumas leido įgyvendinti scenarijaus ambicijas, o visų žmonių, su kuriais dirbome, profesionalumas ir šiltas priėmimas paliko didžiulį įspūdį.
– Kiek tikros filmavimo vietos atmosfera keičia istorijos pasakojimą? Ar Vilniuje buvo vietų, kurios paskatino pergalvoti jau suplanuotas scenas?
A. Howorth: – Tikros lokacijos visada daro įtaką. Atsidūręs konkrečioje vietoje pamatai galimybių, kurių neįmanoma numatyti pasiruošimo etape. Tikrai buvo ne viena akimirka, kai Vilniaus lokacijos paskatino kitaip sukonstruoti sceną arba labiau išnaudoti pačią aplinką, nes ji suteikė istorijai netikėtų sluoksnių.
– Kuriant detektyvą, kaip pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp užuominų žiūrovui ir pagundos pernelyg anksti viską paaiškinti?
A. Howorth: – Norisi, kad žiūrovai jaustųsi tarsi patys kartu su veikėjais spręstų bylą, todėl kiekviena užuomina turi būti prasminga ir pelnyta. Tačiau kartu negalima per anksti atskleisti per daug. Geriausi detektyvai iki pat pabaigos verčia spėlioti, ir būtent to siekiame viso serialo metu.
– Prasidėjus filmavimams kiekvienas projektas atranda savo ritmą. Ar serialas pasikeitė taip, kaip nebuvo įmanoma numatyti pasirengimo etape?
A. Howorth: – Be abejo. Kad ir kiek planuotum, filmavimas visada yra bendras kūrybinis procesas. Vystosi aktorių kuriami personažai, lokacijos pasiūlo naujų idėjų, o kiekvienas komandos skyrius prisideda prie galutinio rezultato. Būtent tokie netikėti atradimai ir yra vienas įdomiausių televizijos kūrimo aspektų.
– Tarptautiniai projektai visuomet kuriami bendradarbiaujant. Ką šiam serialui suteikė Lietuvos filmavimo komanda su kuria dirbote „Paprika filmai“?
A. Howorth: – Lietuvos komanda buvo išskirtinė. Jų profesionalumas, patirtis ir bendradarbiavimo dvasia nuo pat pirmos dienos buvo neįkainojami. Jie nepaprastai išradingi, ramiai sprendžia net sudėtingiausias situacijas, o tai sustiprino visą projektą. Tai buvo tikra partnerystė.
– Jei šiandien kas nors užsuktų į filmavimo aikštelę nieko nežinodamas apie projektą, kas, jūsų manymu, iš karto išduotų, kokį serialą kuriate?
A. Howorth: – Pirmiausia, manau, jis pastebėtų dėmesį detalėms. Nesvarbu, ar kalbėtume apie scenografiją, lokacijų atmosferą ar scenų kūrimą – viskas nukreipta į tai, kad sukurtume autentišką pasaulį. Tai trileris, tačiau jo pagrindas yra stiprūs personažai.
– Neatskleidžiant siužeto detalių, ko labiausiai laukiate, kad žiūrovai atrastų seriale „An Impossible Way to Die“?
A. Howorth: – Labiausiai laukiu, kad žiūrovai susipažintų su Katie Salter. Ji – labai gaivus pagrindinis personažas, o Sharon Rooney ją įkūnijo tiesiog puikiai. Žinoma, tikiuosi, kad žmonėms bus smagu bandyti išspręsti paslaptį, tačiau dar labiau norėčiau, kad juos įtrauktų personažų tarpusavio santykiai ir emocinė jų kelionė. Tai trileris, kupinas netikėtumų, tačiau būtent veikėjai, manau, išliks žiūrovų atmintyje ilgiausiai.
– Dėkoju už pokalbį!