Trumpametražio filmo kelionė retai baigiasi kartu su premjera. Festivalių strategija, pardavimai, platinimas, licencijavimas ir net dar gamybos metu priimti sprendimai gali nulemti, kur – ir ar apskritai – filmas atras savo auditoriją už šalies ribų. Vis dėlto itin konkurencingoje tarptautinėje rinkoje vienos sėkmės formulės nėra.
Stine Wangler dirba filmų įsigijimo ir tarptautinių pardavimų srityje „Kurzfilm Agentur Hamburg“ – vienoje iš tarptautinio trumpametražių filmų platinimo agentūrų. Savo darbe ji susiduria su filmais iš viso pasaulio ir stebi, kas patraukia pirkėjų dėmesį, kokios istorijos geba peržengti valstybių sienas ir kaip sparčiai besikeičianti platinimo rinka keičia trumpametražio kino kūrėjų galimybes.
Pastaruoju metu jos ryšys su Lietuvos kinu sustiprėjo – agentūros katalogą papildė naujausias lietuvių režisieriaus Arno Balčiūno trumpametražis filmas „Klasės nuotrauka“. Agentūros dėmesį filmas patraukė po to, kai buvo atrinktas į šių metų Kanų kino festivalio „Kritikų savaitės“ programą. Pasak S. Wangler, iš pirmo žvilgsnio paprastoje istorijoje nagrinėjamos laikinumo, gyvenimo provincijoje, švietimo, socialinių klasių ir patyčių temos iškart išskyrė filmą iš kitų.
S. Wangler taip pat dalyvaus šių metų „Baltic Pitching Forum“, vyksiančiame spalio 6–9 dienomis Vilniuje, kuriame kino kūrėjai pristatys dar ankstyvoje vystymo stadijoje esančius projektus. Artėjant forumui Vilniaus kino biuras kalbasi su S. Wangler apie tai, kuo trumpametražis filmas turi išsiskirti tarptautinėje rinkoje, Lietuvos trumpametražio kino potencialą, festivalių ir pardavimų strategijas bei tai, apie ką jauniesiems kūrėjams verta galvoti norint, kad jų darbai pasiektų auditoriją už savo šalies ribų.
– Jau daugelį metų dirbate su trumpametražiais filmais iš viso pasaulio. Kuo šiandien turi išsiskirti trumpametražis filmas, kad patrauktų jūsų dėmesį tokioje konkurencingoje tarptautinėje rinkoje?
S. Wangler: Man trumpametražis filmas išsiskiria tuomet, kai vis dar sugeba nustebinti. Trumpas formatas suteikia labai daug laisvės renkantis, kaip nori papasakoti savo istoriją, todėl jei filme atrandu kažką naujo, jis įtraukia ir kartu nagrinėja man įdomią temą, tokį filmą įsimenu.
Filmas taip pat išsiskiria tuomet, kai apie jį galvoji dar ilgai po to, kai jis baigiasi.
– Kai pirmą kartą žiūrite filmą kaip pardavimų agentė, ko jame ieškote? Ar būna momentas, kai pagalvojate: „Šis filmas gali keliauti po pasaulį“?
S.Wangler: Dirbdami pardavimų srityje jau turime nuojautą, kokius filmus mūsų pirkėjai galėtų norėti licencijuoti. Tačiau daug kas priklauso nuo filmo žanro ar kategorijos.
Jeigu tai filmas vaikams, puikiai gali veikti įtraukiantis, dialogų neturintis filmas su gera žinute. Dokumentiniame kine svarbus stilius, turinys ir tai, ar matome komercinį potencialą. Daugiausia diskusijų turbūt kyla dėl animacinių ir vaidybinių filmų, nes čia atsakymas ne visada toks aiškus.
Labai gerai veikia savitą braižą ir įdomų vizualinį stilių turintys filmai.
– „Kurzfilm Agentur Hamburg“ kataloge šiuo metu yra naujausias Arno Balčiūno lietuviškas trumpametražis filmas „Klasės nuotrauka“. Kas šiame filme patraukė jūsų dėmesį ir paskatino imtis jo tarptautinio atstovavimo?
S. Wangler: Apie filmą sužinojome, kai jis buvo atrinktas į Kanų kino festivalio „Kritikų savaitę“. Paprašėme daugelio Kanuose atrinktų filmų peržiūrų, tačiau „Klasės nuotrauka“ iš karto išsiskyrė.
Mums patiko, kaip vienoje paprastoje istorijoje kalbama apie laikinumą, gyvenimą provincijoje, švietimą, socialines klases ir patyčias.
– Kokios „Klasės nuotraukos“ savybės, jūsų manymu, galėtų ypač stipriai atliepti auditorijoms už Lietuvos ribų?
S. Wangler: Manau, kad mano minėtos temos gali būti lengvai perkeliamos ir į daugelio kitų šalių kontekstą, ypač kalbant apie tarpusavio santykius. Socialinių klasių skirtumai ir tai, kaip patirtys mokykloje gali formuoti žmogų, taip pat yra labai universalios temos.
– Kiek šiandien tarptautinėje trumpametražių filmų rinkoje svarbi filmo kilmės šalis? Ar programų sudarytojai ir pirkėjai vis dar reaguoja į konkrečių šalių ar regionų kino identitetą, o gal tai tampa vis mažiau aktualu?
S. Wangler: Priklauso nuo situacijos. Televizijos pardavimuose ir galbūt kai kuriose filmų ir serialų platformose (VoD) kilmės šalis gali būti svarbi, ypač kai trumpametražiai filmai kuruojami konkrečiai programai ar laidai. Pavyzdžiui, dėmesys gali būti skiriamas tam tikrai šaliai. Kitais atvejais, manau, svarbesnis pats filmas nei jo kilmė.
Vis dėlto didelė tarptautinės trumpametražių filmų rinkos ir potencialių pirkėjų dalis yra Europoje, todėl europietiškiems filmams čia gali būti šiek tiek lengviau. Tačiau manau, kad labai svarbu daugiau dėmesio skirti ir ne Europos filmams bei visuomet išlikti atviriems skirtingiems pasakojimo būdams.
– Dirbdama susiduriate su filmais iš daugybės skirtingų šalių. Ar Lietuvos trumpametražiame kine pastebite kokių nors išskirtinių savybių, temų ar kūrybinių prieigų?
S. Wangler: Iš tų kelių lietuviškų filmų, kuriuos per pastaruosius metus teko matyti – daugiausia A klasės festivaliuose, – man susidarė įspūdis, kad Lietuvos kūrėjai puikiai geba pasakoti istorijas kino kalba.
– Kur, jūsų akimis, Lietuvos trumpametražis kinas šiandien yra platesniame Europos ir tarptautiniame kontekste? Kokias stipriausias jo savybes matote?
S. Wangler: Manau, Lietuvos trumpametražis kinas turi didelį potencialą. Jis jaunas, energingas ir aukšto profesinio lygio.
Be to, matydama „Lithuanian Shorts“ ir apskritai Baltijos šalių dalyvavimą tarptautinėse kino rinkose, jaučiu, kad Lietuvos trumpametražis kinas sulaukia didelio palaikymo. Tik tuomet, kai kinas palaikomas ir finansuojamas savo šalyje, jis gali turėti didelį potencialą ir tarptautiniu mastu.
– Ar pastaraisiais metais pastebite augantį tarptautinį susidomėjimą filmais iš Lietuvos ar Baltijos regiono? Jei taip, kas, jūsų manymu, tai skatina?
S. Wangler: Kol kas konkrečiai to nepastebėjau. Tačiau mano pagrindinis profesinis ratas yra pirkėjai, o ne festivaliai, ir iš pirkėjų kol kas nesu sulaukusi konkrečių užklausų dėl lietuviškų filmų.
Tačiau dabar, kai mūsų kataloge atsirado pirmasis lietuviškas trumpametražis filmas, tikrai pradėsiu aktyviai jį siūlyti.
– Dirbate tiek filmų įsigijimo, tiek tarptautinių pardavimų srityje. Kokius dažniausius klaidingus įsitikinimus apie tai, kas vyksta su trumpametražiu filmu po jo sukūrimo, pastebite tarp kino kūrėjų?
S. Wangler: Visada įspėjame savo kūrėjus, kad gali nutikti taip, jog filmui nepavyks sudaryti nė vieno pardavimo sandorio. Net jei filmas buvo labai sėkmingas festivaliuose, tai dar nereiškia, kad jam pavyks sudaryti licencijavimo sutartį.
Anksčiau sakydavau, kad kūrėjui kartais tenka rinktis: ar jis nori, kad jo filmą pamatytų kuo daugiau žmonių, ar nori iš jo susigrąžinti dalį investuotų pinigų. Šie du dalykai ne visada dera tarpusavyje.
Tradiciniai televizijos pardavimai, edukacinės licencijos, o kartais ir VoD licencijos reikalauja išskirtinių teisių, todėl tokiu atveju filmas negali būti, pavyzdžiui, nemokamai prieinamas internete. Kita vertus, patalpinus filmą „Vimeo“ ar „YouTube“, jį gali pamatyti gerokai daugiau žmonių.
Žinoma, būna išimčių. Jei savo trumpametražį dokumentinį filmą parduodate internetiniam naujienų portalui, galite ir pasiekti didelę auditoriją, ir kartu gauti pagrįstą licencijos mokestį.
– Premjeros festivaliuose dažnai laikomos itin svarbia trumpametražio filmo kelionės dalimi. Kiek šiandien svarbi festivalių strategija ir ar „netinkamų“ festivalių pasirinkimas iš tiesų gali apriboti būsimas filmo galimybes?
S.Wangler: Žinoma, tai, kuris festivalis yra tinkamas ar netinkamas, priklauso nuo konkretaus filmo. Tačiau galiu pateikti vieną pavyzdį: kūrėjams nereikėtų laukti vien didžiųjų A klasės festivalių, tokių kaip Kanai, Venecija ar Berlynas.
Manau, svarbu nelaukti per ilgai ir pasidomėti, kurie festivaliai iš tiesų tinka konkrečiam filmui. Yra puikių festivalių, kuriems pakanka nacionalinės premjeros arba apskritai nėra premjeros reikalavimo, pavyzdžiui, Klermono-Ferano trumpametražių filmų mugė ar Hamburgo tarptautinis trumpametražių filmų festivalis.
– Esate tyrinėjusi ir trumpametražių filmų platinimo bei pardavimo internete galimybes. Ar tai, kaip auditorijos šiandien atranda ir žiūri trumpametražius filmus internete, pakeitė jų vertę ar potencialą tarptautinėje rinkoje?
S. Wangler: Kai atlikau tyrimą apie trumpametražius filmus internete, daugelis platformų dar tik vystėsi. Tai buvo beveik prieš 15 metų, o nuo tada situacija visiškai pasikeitė.
Dėl socialinių tinklų auditorijos šiandien yra daug labiau pripratusios prie labai trumpo turinio. Šia prasme, manau, atsirado daugiau atvirumo trumpam formatui. Tačiau daugelis sakė, kad internetas ir VoD taps tuo lūžio tašku, kai trumpametražis kinas išpopuliarės. To taip ir nepamatėme. Trumpametražis filmas kaip meninio kino forma greičiausiai visada išliks nišinis.
Kita vertus, ši niša gali atrasti naujų būdų pasiekti auditoriją. Ypač didelius pokyčius per pastarąjį dešimtmetį matėme trumpametražės dokumentikos srityje. Didieji laikraščiai pradėjo pirkti trumpametražių dokumentinių filmų licencijas ir suteikė jiems platformą, kurios televizijoje jie anksčiau iš esmės neturėjo.
– „Baltic Pitching Forum“ susitinkate su kūrėjais, kurių projektai dar tik ankstyvoje vystymo stadijoje. Klausydamasi projekto pristatymo, kas jums leidžia pajusti, kad idėja ilgainiui galėtų tapti stiprų tarptautinį potencialą turinčiu filmu?
S. Wangler: Galiausiai viskas priklauso nuo istorijos ir scenarijaus. Jeigu tai istorija, kuri mums iš tiesų patinka ir kurią patys norėtume platinti, tai jau yra svarbiausia dalis.
Tik po to ateina vizualinis stilius. Čia jau turime galvoti ir komerciškai. Pavyzdžiui, jei vaizdas pernelyg tamsus, jį bus sunku žiūrėti mažame ekrane dienos šviesoje. Jei animacijos vizualinis stilius nėra iš karto lengvai prieinamas žiūrovui – nors tai gali būti puikus būdas pasakoti istoriją, – tokį filmą greičiausiai bus sunkiau parduoti.
– Ar yra dalykų, apie kuriuos, jūsų manymu, pradedantieji kūrėjai turėtų pagalvoti anksčiau – galbūt dar vystydami projektą ar gamybos metu, – jei nori, kad jų filmas turėtų gyvenimą ir už savo šalies ribų?
S. Wangler: Tai sudėtingas klausimas. Esu linkusi sakyti, kad kūrėjai turėtų kurti tokį filmą, kokį patys nori sukurti.
Tačiau viena didelė problema yra trečiųjų šalių medžiaga. Jei naudojate muziką ar archyvinę medžiagą, labai svarbu, kad teisės į ją būtų visiškai išvalytos visame pasaulyje ir visoms medijoms. Priešingu atveju filmo apskritai nebus galima licencijuoti.
– Jei galėtumėte duoti vieną patarimą Lietuvos kino kūrėjui, norinčiam su savo trumpametražiu filmu pasiekti tarptautinę auditoriją, koks jis būtų?
S. Wangler: Lankykitės kino festivaliuose. Žiūrėkite trumpametražius filmus. Megzkite kontaktus. Taip suprasite, kokie filmai atrenkami, kas veikia ir kur visame šiame kontekste esate jūs.
– Ačiū už pokalbį!