Kine yra dalykų, kurių žiūrovas neturėtų pastebėti. Kad dėl kelių minučių ekrane aktoriai keliavo per kelias šalis. Kad vienas atšauktas skrydis vėlų vakarą galėjo sujaukti keturių dienų darbą. Kad vasariškai atrodančioje scenoje aktorės iš tiesų brido į 15–16 laipsnių vandenį, o po vandeniu su kamera dirbo Lietuvos profesionalų komanda.
Nuo rugpjūčio 7 d. Lietuvos kino teatruose rodoma režisierės ir scenarijaus autorės Zhannat Alshanovos drama pasakoja apie Kazachstane gyvenančią 17-metę Milą. Ieškodama prieglobsčio nuo chaoso namuose, ji prisijungia prie atviro vandens plaukimo komandos ir pirmą kartą pajunta, ką reiškia disciplina bei bendrystė. Tačiau jos vietai komandoje susvyravus, Mila turi nuspręsti, kiek toli yra pasirengusi eiti, kad neprarastų pusiausvyros.
Filmo pasaulinė premjera įvyko 2025 m. Lokarno kino festivalyje. Prie penkių šalių – Prancūzijos, Kazachstano, Nyderlandų, Lietuvos ir Švedijos – koprodukcijos dirbo ir ryški Lietuvos komanda: vieną pagrindinių vaidmenų atliko aktorius Valentinas Novopolskis, kostiumus kūrė Fausta Naujalė, pirmuoju režisierės asistentu dirbo Simonas Šaineris, o sudėtingas scenas vandenyje filmavo „CineDive“ komanda. Lietuvoje filmą prodiusavo Marija Razgutė ir Brigita Beniušytė („M Films“).
Apie filmavimus Kazachstane, kūrybinį darbą su pasaulyje pripažinta prancūzų operatore Caroline Champetier, sprendimus, kurių ekrane žiūrovas galbūt nė nepastebės, ir tas dienas, kai prodiuserio darbas primena ne kino romantiką, o problemų sprendimo maratoną, kalbamės su filmo koprodiusere Brigita Beniušyte.
– Koks brangiausiai – nebūtinai pinigais – kainavęs „Nugalėtojos“ sprendimas ekrane atrodo toks natūralus, kad žiūrovas nė neįtartų, kiek darbo už jo slypi?
B. Beniušytė: – Iš tiesų priklauso nuo žiūrovo, nes kai kurie turbūt gali nujausti, kad, pavyzdžiui, vandenyje filmuotos scenos yra gana sudėtingos. O šiame filme – ypač.
Kazachstane buvo itin sunku surasti specialistų, galinčių filmuoti ant ir po vandeniu, todėl ši dalis atiteko „Cinedive“ povandeninių filmavimų komandai iš Lietuvos. Dirbant su pasaulyje pripažinta prancūzų operatore Caroline Champetier, komandai teko atlikti itin sudėtingus manevrus tiek atvirame vandenyje, tiek baseinuose, kad būtų įgyvendinta jos ambicinga kūrybinė vizija.
Vandenyje filmuoti kadrai filme atrodo įspūdingai, todėl esame labai patenkinti lietuvių komandos darbu.
– Vanduo, panašu, tapo atskiru šio filmo veikėju. Ar buvo scena, kuri kainavo daug nervų ne dėl pinigų, o todėl, kad atrodė, jog aplinkybės tiesiog nenori, kad ji būtų nufilmuota?
B.Beniušytė: – Vėl turiu paminėti filmavimus atvirame vandenyje. Filmavimai vyko rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, o dėl aktorių užimtumo visas ežero scenas teko filmuoti rugsėjį. Tai buvo vienas sunkiausių filmavimo etapų.
Neprofesionalios aktorės paauglės, vilkėdamos vasariniais maudymosi kostiumėliais, turėjo lipti į ežerą, kai vandens temperatūra siekė vos 15–16 laipsnių. Filmavome tiek iš valčių, tiek tiesiai iš vandens, todėl vien dėl techninių iššūkių prireikė itin daug dublių. Norėjome nufilmuoti kuo greičiau, tačiau vis kažkas nepavykdavo.
Filmavimo dienos vandenyje buvo kupinos iššūkių, komandoje jautėsi įtampa, ir tai visiškai suprantama. Manau, kad šios sunkios dienos įsiminė kiekvienam komandos nariui.
– O jei parodytumėte savo darbo kalendorių iš intensyviausio „Nugalėtojos“ laikotarpio – kuri diena jame šiandien atrodytų kaip visiškas chaosas?
B. Beniušytė: – Tokių dienų buvo nemažai, tačiau išskirčiau pirmąją kelionę į Kazachstaną, į techninį lokacijų skautą.
Apie 22 valandą sulaukiau skambučio iš pirmojo režisieriaus asistento Simono Šainerio, kuris tuo metu visą parą keliavo Kazachstano link, kad jo skrydis atšauktas. Vėluoti jis negalėjo – į lokacijų skautą tuo metu skrido ir komanda iš Prancūzijos, ir Nyderlandų, o pats skautas turėjo trukti vos keturias dienas.
Bent tris valandas be sustojimo kalbėjausi skirtingomis telefono linijomis. Galiausiai viską išsprendėme ir pakoregavome planus.
– Koks buvo netikėčiausias žmogus ar profesija, be kurios šis filmas greičiausiai nebūtų įvykęs?
B. Beniušytė: – Kadangi filmo komanda buvo iš keturių šalių, o pats scenarijus ir filmavimo lokacija turėjo nemažai iš anksto žinomų iššūkių, pirmojo režisieriaus asistento pareigoms pasirinkome didelę patirtį kino aikštelėje turintį Simoną Šainerį.
Iš pradžių jo užduotis atrodė įprasta – tik su šiek tiek egzotiškų detalių. Mokant anglų ir rusų kalbas, viskas turėjo vykti gana sklandžiai. Tačiau tik nuvykę į Kazachstaną ir pradėję paruošiamuosius darbus supratome, kad Simonui teks išeiti iš savo pareigų ribų ir imtis gerokai platesnio vadovavimo gamybos procesams, nei įprasta Lietuvoje dirbančiam režisieriaus asistentui.
Esame labai dėkingos Simonui, kad jis noriai prisitaikė prie kitokių darbo standartų, prisiėmė atsakomybę už filmo gamybos darbus ir labai reikšmingai prisidėjo prie to, kad filmas būtų sėkmingai nufilmuotas.
– Ar buvo akimirka, kai supratote, kad režisierės viziją jau matote taip pat aiškiai kaip ji pati – nors pradžioje ji atrodė sunkiai pagaunama?
B. Beniušytė: – Su Zhannat susipažinome dar 2020 metais, kai ji dalyvavo „M Films“ organizuojamoje rezidencijoje „Pop Up Film Residency VILNIUS“. Tuo metu ji kaip tik dirbo prie pirmojo „Nugalėtojos“ scenarijaus juodraščio, todėl jau nuo pat pradžių buvome įsigilinusios į filmo istoriją.
Praėjus keleriems metams, kai filmas gavo finansavimą Prancūzijoje, prisijungėme prie projekto kaip prodiuserės iš Lietuvos. Nuo tada glaudžiai bendradarbiavome ir aiškiai supratome, kaip filmą mato Zhannat, todėl visomis išgalėmis stengėmės prisidėti prie jos vizijos įgyvendinimo.
– Yra sprendimų, kurie atrodo maži, kol jų nepadarai. Koks „smulkus“ sprendimas šiame filme turėjo didžiausią įtaką galutiniam rezultatui?
B. Beniušytė: – Filmo kostiumų dailininkei Faustai Naujalei „Nugalėtoja“ atnešė naujų atradimų. Ji glaudžiai dirbo ne tik su režisiere Zhannat Alshanova, bet ir su operatore Caroline Champetier. Kartu jos diskutavo, kaip filmo personažai turėtų spalviškai atsispindėti ekrane ir kokią emociją turėtų perteikti kostiumai.
Galiausiai Fausta pasuko itin išraiškinga spalvine kryptimi, kuri filmui suteikė nepaprasto žavesio. Pasikartojančios spalvos, kontrastuojančios su aplinka, išskiria filmo ir jo personažų pasaulį. Atrodytų, gana smulkus sprendimas, tačiau jis labai pakeitė filmo vizualumą.
– Kuriame filmo etape prodiuseriui sunkiausia paleisti kontrolę – kai baigiasi filmavimai, kai prasideda montažas, o gal tada, kai filmas pirmą kartą parodomas žiūrovams?
B. Beniušytė: – Man atrodo, kad geras prodiuseris turėtų kontroliuoti tik tiek, kad filmo procesai vyktų profesionaliai, pagal planą ir su turimais resursais.
Dažnu atveju tenka labiau įsitraukti pasiruošimo filmavimams, filmavimų ir postprodukcijos etapuose, tačiau ir tuomet – tik tiek, kiek reikia, kad darbas vyktų sklandžiai. O kai filmas jau užbaigtas, nieko sukontroliuoti nebeįmanoma. Belieka jį atiduoti žiūrovams, ir nuo tada jis gyvena savarankišką gyvenimą.
– Ir kai tas savarankiškas gyvenimas pagaliau prasideda – kieno reakcijos laukiate labiausiai? Kritiko, pirmųjų žiūrovų ar žmonių, kurie puikiai žino, kas liko už kadro?
B. Beniušytė: – Žinoma, labai įdomios ir svarbios tiek kritikų, tiek žiūrovų reakcijos, tačiau labiausiai nekantraujame filmą parodyti prie jo nuoširdžiai dirbusiai Lietuvos komandai.
Vieną pagrindinių vaidmenų atlikusiam aktoriui Valentinui Novopolskiui ši patirtis turėjo būti išties įdomi – nuo ilgų kelionių ir darbo su Zhannat bei Caroline iki bendradarbiavimo su kazachų „Instagram“ žvaigžde Tamiris Zhangazinova.
Kostiumų dailininkė Fausta Naujalė pasinėrė į visiškai kitokią kultūrą ir sukūrė nepamirštamus kostiumus, o kostiumų dailininkės asistentė Aura Narmontaitė sugebėjo itin lanksčiai prisitaikyti prie neįprastų filmavimo procesų. Povandeninių filmavimų komanda „Cinedive“ priėmė šį iššūkį ir peržengė visas įmanomas kliūtis, įgyvendindama tikrai išskirtinį projektą. Na, ir Simonas Šaineris, kuris išbandė save ne tik režisieriaus asistento, bet iš dalies ir gamybos vadovo pareigose.
Esame labai dėkingos visiems mūsų komandos nariams ir norime, kad jie kuo greičiau pamatytų filmą bei savo indėlį jame.
– Dėkoju už pokalbį!