Šiek tiek statistikos.
Tradiciškai Tarptautinis animacinių filmų festivalis Ansi stebino savo filmų ir dalyvių gausa, kokia negali pasigirti joks kitas animacijos festivali. Šiemet iš daugiau nei 4000 filmų, kurie buvo atsiųsti atrankai į konkursines programas pateko 145. Į festivalį iš 118 šalių atvyko gausybė dalyvių, buvo akredituota 19100. Mugėje MIFA akredituoti net 7180 dalyviai.
Festivalyje vykstančioje MIFA mugėje veikė jungtinis Baltijos šalių stendas „Animated Baltics“ kuriame lankytojams buvo pristatyta Lietuvos animacijos industrija: naujausi filmai, vystomi projektai, animacijos festivaliai, kita svarbi informacija. Atskirame stende buvo pristatomi studijos „Meinart“ projektai. Ansi festivalyje dalyvavo gausi animacijos kūrėjų ir Lietuvos kino centro darbuotojų delegacija iš Lietuvos.
Nugalėtojai.
Baigiamųjų filmų kategorijoje Ansi „Kristalo“ apdovanojimą pelnė RCA (Karališkosios menų kolegijos) produkcija – režisieriaus Laurence’o Thérieno filmas „Kamuolys – veidas“ („Ball Face“). Filme pasakojama, kaip pradinukė, kuri patiria sporto siaubą ir išgyvena chaotiškas beisbolo rungtynes atmušdama kamuolį veidu. Istorija apie gyvenimo netikėtumus. Žaidimo pabaigoje mergaitė visiškai pasikeičia.
Režisierių Valérie MAGIS ir Rémi DURIN filmas „Didysis svajonių peizažas“ apdovanotas Ansi „Kristalu“ už geriausią TV produkciją. Filme pasakojama, kaip vos tik prasidėjus mokyklos pasirodymui, Andrėa paralyžiuojama scenos baimės ir ji atsisako lipti ant scenos. Ji slepiasi po stebuklingu apsiaustu, kuris staiga nuneša ją į debesyse paslėptus magiškus rūmus. Čia ji atranda drąsos sugrįžti ir stoti prieš publiką.
Režisieriaus Louiso Clichy filmas „Geležinis berniukas“ („Iron Boy“) laimėjo tris prizus: Žiuri prizą, Gan fondo platinimo apdovanojimą ir Ilgametražio filmo žiūrovų apdovanojimą. Filme pasakojama apie dešimtmetį berniuką Kristofą, kuris turi pusiausvyros problemų ir gyvena su ortopediniu įtvaru. Susidūręs su modernizacija sunkumus patiria jo šeimos ūkis. Kovodamas už savo nepriklausomybę ir bandydamas atkurti ryšius su tolimu tėvu, jis svarsto apie savo ateitį.
Singapūro, Ispanijos ir Italijos bendros gamybos filmas „Smuikininkas“ (rež. Raulis Garcia ir Ervinas Hano) laimėjo Ansi „Kristalą“ už geriausią ilgametražį filmą. Filme pasakojama, kaip reporteris atskleidžia senstančios smuikininkės gyvenimo legendą ir jos branginamo instrumento paslaptį, atrasdamas pamirštą meilės, karo ir muzikos istoriją, apimančią aštuonis dešimtmečius.
JAV režisierius Donas Hertzfeldtas laimėjo pagrindinį Ansi „Kristalą“ už trumpametražį filmą „Popierinis takas“ („Paper Trail“), vaizduojantį žmogaus gyvenimą per užrašus ir atspaudus popieriuje. Šis filmas Sandanso filmų festivalyje jau buvo apdovanotas „Kūrybinės vizijos“ („Creative Vision“) prizu. Režisierius Donas Hertzfeldtas ankstesniais metais dukart buvo nominuotas animacijos „Oskarui“ už filmus „Atstumtieji“ (2000, „Rejected“) ir „Rytojaus pasaulis“ (2015, „World of Tomorrow “).
Popierinis gyvenimas.
Dono Hertzfeldto „Popierinis takas“.
JAV nepriklausomos animacijos režisierius Donas Hertzfeldtas filme „Popierinis takas“ pristato iššvaistyto gyvenimo elegiją. Animacijos kūrimui panaudota „flipbook“ technika. Čia pasakojama apie Stevie Richardsono gyvenimą su kafkiška sinekdocha, kai paprastas antspaudas ar parašas išreiškia visą asmenį. Režisierius supažindina mus su devintojo dešimtmečio berniuku, kuris mėgsta piešti. Pirmosios kreidelės ar teptuko linijos pradeda gyvenimą ant popieriaus lapo labai chaotiškai ir atrodo be jokios prasmės. Netrukus potėpiai transformuojasi į veidukus, žmonių schemas, raides. Ateina suvokimas apie santykius, apie mokyklinio lavinimosi procesą, apie asmeniniuose laiškuose atsiskleidžiančius siekius, apie darbą laikinojo raštininko pareigose. Šiame filme režisierius Donas Hertzfeldtas pasakoja apie veikėją be jokių įvykių, net neparodydamas jo, kaip jis atrodo.
Donas Hertzfeldtas pasakojo:
„Popierinis takas“ tai filmas be dialogo, kuriame sakytinis žodis pakeičiamas rašytiniu ir piešiniu. Be aiškaus skyrių žymėjimo, filmas tęsiasi kaip tolygus srautas iš praeities į dabartį ir net į Stevie Richardsono ateitį, kuomet jis vis dar rašo. Rašomosios mašinėlės stiliumi atsirandantys užrašai Stevenui Richardsonui nesuteikia daug vilties.
Aš manau, kad bet kokiame minimalistiniame kūrinyje žiūrovai save projektuoja į paveikslėlį. Ekrane reikia palikti vietos, kad žiūrovai galėtų egzistuoti. Ir manau, kad dauguma mano darbų yra gana minimalistiniai. Ir manau, kad tai pasakytina ir apie personažų animaciją. Kai dirbu su personažais, mano istorijos gali tapti sudėtingos, mano garso takeliai – sudėtingi. Muzika gali būti labai stipri. Jaučiu, kad ekrane reikia palikti vietos vizualiai, kad žiūrovai tiesiog stebėtų, kaip grumiatės patys su savimi. Pažiūrėję šį mano filmą žmonės tai priima kaip išdavystę, klausdami manęs: „ Ar tai tik pusė istorijos? Ar tai jūsų gyvenimo patirtis? Ar tai buvo tragedija? Ar gyvenote laimingą gyvenimą? O kas buvo už šio gyvenimo ribų?“ Žinote, ir manau, kad būtent apie šiuos klausimus man patinka galvoti, kai žiūriu bet ką. Žinote, man labai nuobodu žiūrėti kažką, kai visi išeina iš kino teatro galvodami tą patį.
Filmo istorija, aš manau yra gana nostalgiška, bent jau mano kartai. Galvoju ir net nebežinau, ar žmonės vis dar tiek pat daug naudoja popieriaus. Taigi… O visi filme panaudoti vaikų piešiniai yra tikri. Iš tiesų, daugelis jų yra mano seni piešiniai, nes mama juos visus išsaugojo. Jie atrodo šiek tiek pageltę, jie tikrai yra mano. Hm, o taip pat ir mano tuometinio geriausio dešimtmečio draugo piešiniai, tada aš daugelį metų rinkau jo namų darbus, kol galiausiai sugalvojau šį filmą. Buvau toks, – nieko nenorėjau išmesti. Panaudoti tai dar kartą.
Šio savotiško… projekto technika šiek tiek skiriasi nuo tos, kuria filmavau anksčiau. Buvo du dalykai, kuriuos turėjau išspręsti. Ir, pradedant nuo to, kad aš dirbu su „Photoshop“ ir „Final Cut 7“ nuo maždaug 2008 m. Ir aš jų neatnaujinau. Tai tiesiog įrankiai, kuriais mėgstu naudotis. Darau su jais tai, ką noriu daryti. Taigi, taip yra. Ir viskas. Turėjau sugalvoti techniką, kuri perteiktų vaizdus natūraliai ir organiškai. Žinote, man labai juokinga, kai po kiekvienos peržiūros prie manes prieina animatoriai ir nori išsiaiškinti, kaip tai padaryta, kaip nufilmuota… Visi animatoriai labai panašūs. Aiškinu jiems, kad tai tikri piešiniai, kaip šis, ir akivaizdu, kad jie nuskenuoti labai aukštos raiškos formatu. Man akivaizdu, kad negalima padirbti vaiko piešinio. Aš niekada nenorėjau to imituoti ar falsifikuoti. Taigi, viskas yra tikra. Labai atidžiai jį nuskenuojame. Norėdamas palaipsniui atskleisti liniją dirbu tarsi su mikroskopu. Atsargiai nupiešiu liniją, tada nusikopijuoju ją į sluoksnius, kuriuos dedu ant originalo, sluoksnis, dar sluoksnis, dar sluoksnis, ir dar sluoksnis, kopijuoju, kopijuoju, kopijuoju. Po to ant skirtingų sluoksnių ištrinu dalį linijos vis daugiau ir daugiau.Taigi, aš animuoju trintuku, o ne kitu rašiklio galu. Ir, po vieną kadrą. Privalau nepamiršti savo animacijos technikos principų. Pirmiausia tai reiškia, kad posūkyje aš turiu šiek tiek sulėtinti greitį. Tiesiojoje atkarpoje turiu jį pagreitinti. Bet visa tai yra labai kruopštus pamatavimas ir kopijavimas, kopijavimas, kopijavimas. O kai pajunti ritmą, tai pasidaro beveik kaip ASMR (autonominio jutiminio atsako) filme, ypač dėl garso takelio, jis tampa labai hipnotizuojantis, ir tu patenki į tą zoną ir pradedi jausti, kaip juda raštas, kaip atsiranda parašas. Ne mažiau svarbu buvo išsiaiškinti, kaip priversti kamerą judėti. Filme kamera laisvai sklando aplinkui. Aš norėjau, kad tas „delninis kompiuteris“ atrodytų labai organiškai. Bandant užprogramuoti kameros judesį redagavimo programinėje įrangoje, gaunamas pats nuobodžiausią, pasenęs kameros judesys iš taško A į tašką B. Taip daryti aš nenorėjau. Savo galva sumąsčiau geresnį būdą kameros judesiui sukurti – paėmiau savo kadrų sekas, šimtus-šimtus ir tūkstančius kadrų sekų skirtingų scenų, įkėliau jas į redagavimo programinę įrangą ir tiesiog sukūriau virtualią „stop-op“ (stopotion) kamerą. Taigi, dukart nufilmuoju kiekvieną piešinį, rankiniu būdu jį pastumiu, vėl dukart spusteliu mygtuką, ir vėl rankiniu būdu patraukiu piešinį, dukart nufilmuoju, patraukiu,.. ir taip sukuriamas šis trūkčiojimo efektas, šis nuostabus ir nenuspėjamas, sustabdyto kadro kameros efektas, kurį pradėdavau nuo kiekvieno kadro pradžios be jokio plano ir tiesiog bandydavau neatsilikti nuo šviesos. Ir tokiu būdu ir tam tikra prasme atsirado kovinių fotografų darbo pojūtis. Daiktai, piešiniai staiga ėmė klajoti tarsi nežinodami, kur reikia eiti toliau, ir tai atrodė daug žmogiškiau. Kai žinai programavimą, kameros judesių principus ir jauti linijos bei piešinio kvėpavimą, gali sukurti labai įtaigią animaciją. Taip pat manau, kad labai svarbus yra kruopštumas, kuris būdingas mums, nes mes esame animatoriai ir būtent taip mes dirbame.
Labai noriu paminėti, kad mano kompozitorė Karen taip pat yra čia. Ji taip pat atliko keletą animacijos asistentės darbų… Jūs galėjote įsitikinti kokia puiki yra šio trumpametražio filmo muzika, tai ji tiesiog viską užkariavo. Tai vienas geriausių muzikos takelių, kokius esu girdėjęs trumpametražiame filme, taškas. Esu šališkas…
Kalbėdamas apie žiūrovo vaidmenį noriu pasakyti, kad jo vaidmuo yra lygiai toks pat, kaip ir bet kurio filmo. Tai nebūtinai animacinis ar dokumentinis filmas. Gali būti ir kitokie meno kūriniai. Amerikoje lankydamasis mokslo muziejuje, pavyzdžiui, „Exploratorium“, kuriame lankytojai skatinami liesti interaktyvius ekranus, aš stebėjau šiuos neįtikėtinus eksponatus… Buvo tokių filmų, kurių dabar beveik nerandu. Jie nebuvo moksliniai. Jie tiesiog buvo kitokie. Aš manau, kad su kiekvienu filmu žiūrovui norėčiau padovanoti naują meno kūrinį. Man yra svarbi komunikacija, pokalbis. Ir todėl mes mylime meną. Tai tarsi laiko mašina, kuomet žiūrėdamas į paveikslą, nutapytą prieš šimtus metų, ir pajauti seniai mirusio autoriaus ir menininko emocijas. Tai savotiškas vaiduoklis, – galiu žiūrėti filmą sukurtą prieš 100 metų ir sulaukti tokios pat reakcijos, sužinoti ir pajusti, ką tie žmonės galvojo ir jautė, – ir tai yra magija. Turiu omenyje, tai yra menas. Taigi, manau, kad menininkas užduoda klausimus. Jis nereikalauja į juos atsakyti. Tu tiesiog klausi, tyrinėji, žaidi, pristatai, modeliuoji, ogi kas nutiktų, jeigu būtų taip, o kas būtų, jeigu anaip. Ir, manau, kad šioje patirtyje, bendraujant su mirusiaisiais, yra kažkas gražaus ir žmogiško.
Amžinai palaiminti iš Kanados su lietuvišku akcentu..
Vienintelis lietuviškas akcentas Ansi festivalio konkursinėje programoje buvo Birutės Sodeikaitės „Palaimintas“.
Ansi festivalyje buvo parodytas lietuvės Birutės Sodeikaitės lėlinės animacijos filmas „Palaimintas“, kurį autorė sukūrė Kanadoje. Beje tai vienintelis lietuviškasis akcentas konkursinėje programoje. Tyrinėjanti moters ir vyro, motinos ir tėvo santykius animacijoje režisierė užbaigė dviejų filmų diptiką „Amžinai palaiminti“. Birutė Sodeikaitė pasakojo, kad scenarijus paremtas skirtingais interviu su vyrais, klausiant, ką reiškia būti tėčiu, kokie įvyko gyvenimo pasikeitimai tapus tėčiu. Ji sulaukė keistų, kurioziškų, įvairių atsakymų, kartais labai plačių, o kartais ir visiškai lakoniškų bei paprastų. Šių atsakymų pagrindu autorė kūrė scenarijų. Režisierė stengėsi per daug nedėti savo patirčių ir kuo plačiau aprėpti šią temą. Buvo pasirinkti du herojai –bulius ir gyvatė. Anot režisierės jie turėjo būti akivaizdžiai skirtingi, absoliučiai priešingi ir niekaip nesutapti. Pirmiausiai jai atėjo buliaus vizija. O gyvatė atsirado vėliau. Žiūrėdama į plaukuotą stumbrą ar buivolą ji galvojo, koks gyvūnas niekada negalėtų jam patikti. Buvo pasirinktas ovalinis kadro formatas su tikslu, kad žiūrovai aktyviai stebėtų bulių, kad jam būtų nepatogu egzistuoti užspaustame ekrane, kad tiesiog jis netilptų jame. Režisierė siekė pastatyti žiūrovus į stebėtojo ir teisėjo poziciją. Žiūrovai žiūri tarsi pro rakto skylutę ar žiūroną, jie žiūri ir teisia…
Išvykusi į Kanadą Birutė Sodeikaitė sužinojo apie finansavimo sistemą, pagal kurią kaip menininkė ji gali teikti paraišką finansavimui. Nusprendusi kurti eksperimentinį filmą pasinėrė į eksperimentą, metaforas, poeziją. Filmavimui režisierė išsinuomojo patalpas, surinko visą komandą, žodžiu, įsikūrė mažą studiją specialiai filmui. Technines lėlių filmavimo priemones ir įrangą ji turėjo savo. Lėlių karkasus ir lėles gamino ji pati. O keičiamas galvas su skirtingomis išraiškomis parengė ir su 3D spausdintuvu Lenkijoje atspausdino Birutės kolegė Sylwia Nowak. Su ja ji dirbo ir anksčiau kurdama filmus, pradedant nuo pat pirmojo. Filmo dekoracija – kalnas buvo pagamintas papjė mašė technika. Buvo panaudotas ir smėlis.
Šūksniai salėje, kontraversiškos reakcijos dėl skeletų.
Hisko Hulsingo „Makabriškas šokis“.
Hisko Hulsingas yra bene garsiausias šių dienų olandų animacinių filmų režisierius. Pažinodamas jį bene dvidešimt du metus skubu pasidalinti įspūdžiais apie jo naujausią darbą „Makabriškas šokis“ („Danse Macabre“), kurio oficiali premjera įvyko Ansi festivalyje. Konkursinės programos seanse, kuris vyko Bonlieau didžiojoje salėje jis buvo rodomas paskutinis ir susilaukė labai kontraversiškų reakcijų. Pasipiktinusiu balsu žiūrovė ėmė šaukti, kad autorius atima darbą iš animatorių. Autorius taip pat garsiai atrėžė, kad prie filmo dirbo 80 žmonių, kad iš tikrųjų jį aštuonerius metus kūrė didelė kūrybinė komanda ir, kad filmas nebuvo kuriamas naudojant dirbtinį intelektą. Dalis žiūrovų plojo šaukdami Bravo, o dalis matyt nepriėmė filmo, mano galva, nesuprato šio garsaus perspėjimo apie vis ryškiau galvas keliantį fašizmą, apie putinizmą ir rašizmą. Vakarų Europos gyventojai sunkiai suvokia iš rusijos kylančias grėsmes, netgi palaiko putino šalininkus. Man susidarė įspūdis, kad tikrosios nepasitenkinimo filmu šaknys yra ne neva DI panaudojimas, o išankstinės nuostatos dėl ryškios stalinizmo ir putinizmo kritikos filme. Anoniminė protestuotojų grupė paskelbė savotišką raganų medžioklę, dėl kurios vėliau teko įsikišti festivalio direktoriui ir meno vadovui Marceliui Jeanui (Marcel Jean), kuris drąsiai užstojo autorių ir paskelbė pranešimą spaudai.
Hisko Hulsingas: Aš užjaučiu menininkus, kurie baiminasi dėl savo darbo vietų. Aš taip pat esu kūrybiniame pasaulyje vykstančių permainų auka. Tai labai baugu. Apie tai reikėtų diskutuoti. Tačiau „Danse Macabre“ buvo netinkamas protesto taikinys. Šio filmo kūrimui buvo skirta dešimtys tūkstančių valandų. Prie jo dirbo 80 žmonių, iš kurių apie 30 animatorių, montuotojų, maketuotojų, VFX menininkų, kompozitorių, koloristų, CFX animatorių iš 4 šalių. Prie filmo pradėjau dirbti prieš 11 metų. Per tuos metus režisavau filmus „Undone“ („Amazon Prime“) ir „The Sandman – A Dream of a Thousand Cats“ („Netflix“). Taigi, bendras mano asmeninis gamybos laikas yra apie 6 metus, o animacijos komandoms iš 5 studijų 4 šalyse – 1 metai.
Rogier Hendriks apie Hisko Hulsingo filmą internetinėje svetainėje rašė: „Žmonės, kurie pasiskelbė moraliniais autoritetais, nurodančiais, ką menininkas gali ir ko negali daryti. Kažkuriuo metu grupė žmonių nusprendė, kad nebenori vertinti darbo. Jie norėjo vertinti įrankį. Ir kažkaip tai tapo priimtina… Aš nuoširdžiai nesuprantu. Kas yra šie žmonės?.. Kas įeina į filmo, kurio niekada nematė, premjerą ir pradeda švilpti dar nepasirodžius pirmajam kadrui ekrane? Kas mano, kad priimtina bandyti sužlugdyti filmo išleidimą vien todėl, kad išgirdo, jog dalyvauja dirbtinis intelektas? Žmonės ėmė diskutuoti, kaip filmus boikotuoti, atšaukti ir užtikrinti, kad visi žinotų, kokie jie „nusivylę“… Rimtai… kuo, po galais, jūs save laikote? Hisko Hulsingą pažįstu pakankamai, kad tiksliai žinočiau, koks jis menininkas. Kartą jis atėjo į mūsų studiją, nes bandė išspręsti techninę „Danse Macabre“ problemą. Valandų valandas kalbėjomės apie kameros planavimą. Tuo metu tikėjome, kad jo aliejinių paveikslų projektavimas ant grubios 3D geometrijos gali išsaugoti kiekvieną teptuko potėpį, tuo pačiu suteikiant kamerai laisvę judėti tarp scenų. Anuomet tai tikrai atrodė kaip ateitis. Tai taip pat buvo košmaras.“
Pabendrauti su Hisko Hulsingu turėjau galimybę net kelis kartus. Festivalio organizatorių rengiamuose režisierių ir kritikų pusryčiuose, kuriuose gal daugiau buvo subėgę studentai, nes tai buvo puiki galimybė gauti nemokamus pusryčius ir paklausyti režisierių prisistatymų. Mane nustebino, kad klausimus uždavę dalyviai „užsiciklino“ prie DI (dirbtinio intelekto). Man buvo daug įdomiau sužinoti apie autoriaus sumanymą, jo ieškojimus ir sprendimus.
Valentas Aškinis: Kuo paremtas jūsų filmas? Kodėl norėjote sukurti būtent tokį antikarinį animacinį filmą?
Hisko Hulsing: Taigi, šis filmas „Makabriškas šokis“ („Danse Macabre“) yra visiškai paremtas D. Šostakovičiaus (rusų kompozitoriaus) 10-osios simfonijos antrąja dalimi. Nuo to laiko kai pirmą kartą išgirdau šią simfoniją buvau maždaug 18 metų. Nuo to laiko ši D. Šostakovičiaus muzika visada virsta ryškiais vaizdiniais, kuriuos aš labai aiškiai matau prieš akis.
Atsakant į klausimą „kodėl“, ir atsižvelgiant į visas pastangas, įdėtas kuriant filmo turinį, dėl širdyje iškilusio vidinio prieštaravimo, filmas yra apie fašizmo prisikėlimą, kuris šiuo metu vyksta visame pasaulyje. Manau, kad kai Rusija įsiveržė į Krymą, pradėjau stebėti, kas vyksta Rusijoje, ir iš tikrųjų mačiau fašizmo iškilimą. Ne tik Rusijoje, bet ir Europoje, ir, žinoma, Jungtinėse Valstijose. Naudodamas žodį „fašizmas“… galbūt neturėčiau to daryti taip griežtai, nes tai per daug siaura sąvoka, labiau susijusi su visuomenės militarizacija, panašia į tai, kas vyksta pastaruosius vienuolika metų Rusijoje. Prieš vienuolika metų Rusija atėmė Krymą iš Ukrainos. O Donecke jau vyko panašūs dalykai. Ir aš buvau šiek tiek sutrikęs. Man pasirodė keista, kad visi taip tylėjo. Jokių realių veiksmų iš kitų Europos šalių. Tuo pačiu metu sekiau, kas vyko valdant Putinui. Ir man tai atrodė kaip fašizmo forma. Jis kalbėjo apie tai, ką vėliau pakartojo Trumpas, kad Rusija vėl taptų didžia; jis svajojo apie Rusijos imperiją, kaip senais laikais. mačiau, kaip rusai kišosi į referendumą Nyderlanduose dėl ES ir Ukrainos sutarties. Mes tai jau pastebėjome čia, Nyderlanduose, labai anksti, kaip rusai infiltravosi į Vakarų demokratijas. Nuo tada visame pasaulyje matėme dešiniųjų ekstremizmo, autokratinių režimų ir atvirai fašistinių partijų iškilimą.
Taigi, nerašiau scenarijaus filmui, tiesiog sėdėjau ir kiekvieną dieną klausiausi muzikos. Nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris klausytųsi muzikos kūrinio daugiau nei aš, tikriausiai 1500, 2000 ar 3000 kartų ar daugiau.
Ši muzika mane įkvėpė kurti vaizdus. O vaizdai tuo pačiu metu įkvėpė istoriją. Tai ne tikra istorija, o filmas apie propagandą. Tai filmas apie žmonių militarizavimą… Turiu omenyje, filmas prasideda nuo savotiško kunigo, o iš kunigo dūmų atsiranda mūzos, kurios įpučia gyvybę kareiviui, kuris vėliau prisikelia.
Ir visa ši armija, kurią sparnuotos mūzos veda šviesos link, puola pasaulį, kol galiausiai sunaikinama žmonija. Aš tai padariau ciniškai; visi pajus, kad tai netikra šviesa ir kad mūzos turi tamsių ketinimų. Aš naudoju muziką kaip elementą filme. Muzika veda karius į kažkokią siaubingą vietą. Taigi, filmas iš tikrųjų yra košmaras. Turiu omenyje, jame veikia sapnų logika. Jame yra daug nenuoseklumo, kurį planavau tyčia. Žmoniją puolanti skeletų armija staiga ima virsti bėgančiomis gorilomis, o po to jos netikėtai virsta traukiniu. Filme daug simbolių. Juk tai iš tikrųjų panašu į sapną, visiškai įkvėptą D. Šostakovičiaus muzikos. Kareivis atgyja, ir jis iš karto virsta skeletu. Taigi išvada, kareiviui atgijus, jis jau yra skeletas. Turiu omenyje kareivius, kurie dabar siunčiami į frontą Ukrainoje, Rusijos kareivius, jie mirę tą akimirką, kai išvyksta kovoti. Jiems dar liko pora dienų gyventi. Bet jie jau yra mirę.
V.A. Kodėl pasirinkote būtent D. Šostakovičiaus muziką?
H.H. Įdomu tai, kad D. Šostakovičius visą gyvenimą gyveno komunistinėje Sovietų Sąjungoje. Jam teko susidurti su Stalinu. 1930-aisiais, Didžiojo teroro metu, daug jo draugų buvo suimti, išsiųsti į stovyklas, nužudyti, kankinami. Jis pats miegojo lovoje, pilnai apsirengęs, su paruoštu kelionei lagaminu šalia lovos. Jis buvo įsitikinęs, kad jį suims. Tuo metu jis sukūrė savo ketvirtąją simfoniją, kuri buvo ypač avangardinė, ir kurią bolševikų partija uždraudė. Simfoniją atlikti buvo draudžiama. Kompozitorius sukūrė naują, penktąją simfoniją su paantrašte „Atsakymas į teisingą Liaudies partijos kritiką“. Suprantate?.. Nes jam visada tekdavo balansuoti tarp sovietinio didvyrio ir nužudymo. Taigi, jis turėjo rasti būdų, kaip susidoroti su šiuo stalininiu režimu. Muzikoje, kas įdomu, visada egzistuoja dviprasmiškumas. Kompozitorius įnešė daug tamsių muzikinių atspalvių, leidžiančių pajausti paniką. Bet tuo pat metu buvo galima jausti ir propagandinius elementus. O dešimtosios simfonijos antroji dalis, pasirodė iškart po Stalino mirties. Daugelis žmonių sako, kad šis kūrinys yra bauginantis Stalino portretas. Šis keturių minučių kūrinys, kurį aš panaudojau savo istorijai, savo filmui su apokaliptine istorija. Ir matau, kad pasaulyje yra daug žmonių, kuriems, regis, patinka apokalipsė. Kaip tie žmonės Amerikoje, puolantys Iraną. Dėl kokios priežasties? Jie visiškai pamišę. Ir Putinas su šiuo beprotišku karu Ukrainoje! Taigi, apie tai tikrai kalbama filme. Taip.
V.A. Stalinizmas Rusijoje atgimsta. Baltijos šalys, rytų Europos valstybės ant savo kailio patyrė sovietinės okupacijos baisumus. Vakarų Europoje daug žmonių nesupranta, kad Rusija yra agresyvi ir pavojinga. Kaip jūs matote šią situaciją?
H.H. Aš suprantu ir žinau apie šią agresiją ir pavojus, nes aš esu pusiau čekas. Mano mama čekė… Taip, taip… Aš turiu Čekijos pasą. Aš augau Amsterdame, bet mes kasmet važiuodavome į Prahą ir ten matydavau rusų tankus ir rusų kareivius. Taigi man tai nėra taip toli. Tiesą sakant, gana arti. Kartais žmonės manęs klausia: „Ar tikrai manai, kad rusai čia ateis?“ Ir… ne tame esmė, ar jie čia neateis. Jie ateis, jei turės galimybę vėl išplėsti savo imperiją. Rusijos Kaliningrado sritis, žinau, yra visai jūsų pašonėje. Buvau Lietuvoje… prieš trejus metus ir nuvykome prie Kaliningrado srities sienos. Mes daug skaitėme apie Baltijos šalis ir apie pavojų, kuris joms gresia. Ir Latvijai, ir Estijai, taip pat būtų labai sunku apsiginti nuo Rusijos.
V.A. Kada pradėjote kurti savo filmą? Kaip pasirinkote stilių?
H.H. Šį filmą pradėjau kurti prieš 11 metų. Taip, 11 metų kūriau siužetinę liniją, bet tuo pat metu kūriau nebaigtus serialus „Amazon Prime“ platformai ir „Netflix“, tad tarp jų buvo daug projektų. Bet prieš pradėdamas šį filmą susimąsčiau: juk aš esu tapytojas, tapau aliejiniais dažais… Galbūt žinote mano paveikslus?
V.A. Taip, mes Ansi meno galerijoje „Art by Friends“ matėme jūsų originalias tapytas devynias drobes. Kokia šios tapybos reikšmė buvo kuriamam jūsų filmui?
H.H. Sukūriau 79 originalius aliejinius paveikslus. Paprastai personažai kuriami atskirai nuo fonų, kad fonuose nebūtų personažų, bet aš pagalvojau, kad tiesiog viską tapysiu aliejiniais dažais, o vėliau sugalvosiu, kaip tai padaryti filme. Tai buvo gana rizikingas dalykas, tie paveikslai labai detalūs. Tada mes sukūrėme visą filmo vaizdą, pagrįstą mano senais aliejiniais tapybos darbais, kurie sukurti pagal XVII amžiaus aliejinės tapybos stilių, labai klasikinį. Iš tiesų aš esu labai klasikinio stiliaus tapytojas. Taigi, prieš 10 metų bandėme tapybą perkelti į projekcinius žemėlapius, kur planavome animuotume 3D formatu, o tada projektavau savo paveikslus ant jo. Bet tai nelabai pavyko. Tik vėliau surinkau komandą, kurioje bendradarbiavo keturiomis šalys: Nyderlandai, Belgija, Prancūzija ir Vengrija. Filmo trukmė – vos keturios minutės – tai beprotiška, kad prie jo dirbo apie 80 žmonių, iš kurių 30 sunkiai plušo kurdami visus skeletus. Skeletai buvo animuoti 3D formatu. Radome būdą, kaip panaudoti labai naujas technikas modeliui apmokyti pagal mano paveikslus, kad galėtume juos tiksliai įkelti į 3D vaizdą, ir kad jie būtų tokie pat, kaip aš juos nupiešiau. Taigi, galutiniame variante viskas atrodo kaip 2D. Atrodo, kad viskas yra visiškai nutapyta. Tai yra visiškai naujas stilius. Manau, kad istorijoje taip niekada nebuvo daroma animuojant paveikslus.
Atsiprašau, skamba arogantiškai, bet tai tiesa, tai tikrai nauja. Tai tiesa, ir tai labai ambicinga. Ir tai buvo nepaprastai sunku pagaminti. Buvo nupieštos tik keturios su puse minutės, bet oi, jūs nežinote, kiek tai buvo kančių ir darbo…
V.A. Kai žiūrėjau filmą, prisiminiau Volto Disnėjaus „Fantaziją“ apie tamsiųjų jėgų šokį ant plikojo kalno. Kokie pasaulio menininkai padarė jums didžiausią įtaką?
H.H. Taip, taip… žinoma, skeletų šokis „Fantazijoje“ epizode „Naktis ant Plikojo kalno“ (Disnėjaus) turėjo didelę įtaką, taip pat filmas „Fantazija 2000“, kurio paskutinis segmentas pasakoja apie Ugninį paukštį, nors, pagal mane, čia šiek tiek yra kičo, bet apskritai labai geras… Aš esu didelis Bruegelio gerbėjas. Žinoma ir Boscho, kuris buvo velniškai pamišęs. Jis toks keistas genijus, kurio kūryba įtakoja daugybę žmonių, nes yra labai unikali. Mane inspiravo daugybė menininkų. Ir Peteris Bruegelis yra vienas iš mano mėgstamiausių tapytojų. Taip, taip. Ir XVII amžiaus olandų tapytojai, ir Velazquezas. Kai kurdavau eskizus ir nuotaikų lentas kino fondams, visada įvardindavau Francisco Goya. Nors nesu didelis Francisco Goya gerbėjas, bet visada jį įvardijau, nes jis pirmasis kūrė kronikas apie karą su visais jo žiaurumais. Aš tai naudojau, kad įtikinčiau kino fondus, norėdamas gauti finansavimą savo meno šia tema kūrimui. Pasakojimas vien vaizdais ir muzika gali būti labai galingas, ypač su animacija. Man labiausiai patinka tie seni Fleischerio ir Disney filmai, kur viskas turi sielą, viskas juda. Juos galiu žiūrėti be perstojo. Michaelo Dudoko de Wito filmas „Tėvas ir dukra“ yra vienas mano mėgstamiausių, nes jį galima žiūrėti vėl ir vėl, nes kiekvieną kartą jame pamatai vis naujus ir skirtingus dalykus. Ir tai man labiausiai patinka animacijoje. Pasakoti tai, kas neapsakoma.
V.A. Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai?
H.H. Planuoju kurti meninį filmą kartu su prodiusere Monica Lewinsky, kuri yra viena iš režisierių. Žinote Moniką Lewinsky? Tikriausiai prisimenate Billą Clintoną. Tai filmas apie seksualinį smurtą prieš moteris. Ji buvo išprievartauta universiteto miestelyje Jungtinėse Valstijose. Ji nubėgo 29 maratonus, kad atkreiptų dėmesį, kad pakeistų įstatymus Teksase. Ir tai suveikė. Ji paprašė manęs kartu režisuoti filmą ir dabar mes kartu kursime šį filmą. Tai bus meninis filmas ne tik festivaliams, bet ir švietimui Amerikoje. Tikslas didinti visuomenės informuotumą apie seksualinį smurtą. Manau, kad po trijų savaičių vyksiu į Teksasą režisuoti vaidybinio filmo. O po to aš labai norėčiau sukurti ilgametražį filmą suaugusiems. Intensyviai ieškau gero scenarijaus. Žmonės man siunčia scenarijus, bet kol kas neradau tikrai labai gero.
V.A. Gal planuojate pats rašyti?
H.H. Taip, galbūt. Bet rašyti vaidybinio filmo scenarijų reikia būti tikrai geram rašytojui. Ir tam reikia laiko, metų ar dviejų. Galbūt turėčiau tai padaryti?.. Taip… Taip… Ačiū.
Pagerbti meinininkai.
Broliams Quay „Garbės Kristalas“.
Pasaulinio garso eksperimentinės ir autorinės lėlinės animacijos meistrams Broliams Quay Ansi buvo įteiktas „Garbės Kristalas“ už kūrybinio gyvenimo nuopelnus. Stephenas ir Timothy Quay yra identiški amerikiečių broliai dvyniai ir lėlinės animacijos meistrai, geriau žinomi kaip Broliai Quay arba Quay Brothers. Tarp žymiausių Brolių Quay bendradarbiavimo projektų – jų darbas su Peteriu Gabrieliu. Kanų festivalio Palmės šakelę jie iškovojo su filmu „Krokodilų gatvė“ (1986). Jų filmografija yra labai didelė, kaip ir įvairių tarptautinių apdovanojimų sąrašas. Jie iškovojo pasaulinį pripažinimą tarp meno kūrėjų su filmais, kurie buvo nufilmuoti pagal jų mėgstamiausių rašytojų, Roberto Walserio, Schulzo ar Stanisławo Lemo kūrinius. Šiais metais buvo pristatytos Brolių Quay retrospektyvinės programos ir ir vyko susitikimai su autoriais, kurių metu buvo galima prisiminti ar susipažinti su jų kūryba. Broliai Quay visada kalba vienu balsu. Ansi festivalyje diskusijos metu, kurį moderavo Josephą Wallace’as broliai Quay šiltai pasakojo apie Norsteiną, Alexeïeffą, Švankmajerį,Borowczyką. Šiemet sutikęs Brolius Quay prisistačiau kaip animacijos kūrėjas iš šalies, kurioje gimė lėlinė animacija, iš Lietuvos.
Broliai Quay:
„Taip mes puikiai žinome Vladislavo Starevičiaus kūrybą ir jo indėlį į animacijos istoriją. Mes lankėmės Lietuvoje, kai buvo kuriams dokumentinis filmas „Vabalų dresuotojas“, kurio iniciatorė buvo Rasa Miškinytė. Bendradarbiavome ir su „Semafor“ studija Lodzėje Lenkijoje. Ten filmavome savo filmą. Labai gaila, kad ši studija buvo uždaryta ir, kaip sužinojome vėliau, buvo ištąsytas studijos archyvas ir išvežioti nuostabaus muziejaus eksponatai.“
Broliai Quay apie savo kūrybą susitikimuose ir interviu spaudai kalba labai kukliai ir pabrėžia brolių bendradarbiavimą kuriant tikrąjį meną.
Broliai Quay:
„Animacija – vieniša veikla. Tai iš tiesų tik mudviejų darbas, leidžiamės ten, kur veda intuicija. Suprantame, kad mūsų darbas yra labai nišinis. Jis egzistuoja paraštėse, o tai yra vienintelė vieta jam. Manau, kad jaustume įtarimą, jei jis taptų pagrindiniu. Kartais jaunesniems žmonėms jis patinka dėl netinkamų priežasčių. Labiausiai mus kelia siaubą, kai jie sako: „Tai gotika“.
1985 m., kai kreipėmės į BFI (Britų kino institutas), jie pasakė, kad norėtų, jog kaip atspirties tašką panaudotume literatūros kūrinį, kad suteiktume jam pasakojimo prasmę. Taigi pasiūlėme Bruno Schulzo „Krokodilų gatvę“, kurioje visiškai nėra naratyvo.
Kitas filmas „Sanatorija po smėlio laikrodžio ženklu“ buvo kuriamas dešimtmečius. Parašėme scenarijų iškart po „Krokodilų gatvės“, bet niekas nesusidomėjo. Galbūt dabar netinkami laikai, kad finansuojančios įstaigos priimtų literatūrą kaip kažką perspektyvaus animacijos srityje? Tada kažkuriuo metu pasakėme: „Patys pradėsime kurti filmą.“ Devyniolika metų su pertraukomis dirbome prie jo, kol BFI (Britų kino institutas) ir Lenkijos kino institutas skyrė mums biudžetą jam užbaigti. Nepaisant pasaulinės premjeros Venecijoje, jis vis dar nebuvo plačiai išleistas. Bet tai gerai.
Net jei būna bloga diena ar viskas nesiseka, tai tiesiog priverčia labiau pagalvoti apie savo bendradarbiavimo vertę. Kiekvieną dieną per pietus susėdame, turime butelį vyno, užsirašome pastabas ir vakare viską aptariame. Neturime asmenybių, kurios trukdytų. Mūsų darbas – tai labai kuklus amatas, kuris reikalauja sunkaus darbo ir didelės drausmės. Tai forma artima maldai. Ir tu negali būti išlepintas išlepėlis.
Kūrybai mums reikalinga laisvė, be kurios mes negalėtume kurti. Christopheris Nolanas, kuriam patiko mūsų darbas, užsakė sukurti filmą „Lėlės kvėpavimas“. Jis reikalavo tik vieno dalyko, kad šį darbą nufilmuotume ant 35 mm juosta. Kitkas jam nerūpėjo.
Vis dėlto tokius užsakymus gauti sunku.
Lenkijos kultūros institutas Londone paprašė mūsų sukurti trumpą 10 minučių trukmės filmą apie Krzysztofą Kieślowskį, skirtą paminėti 30-osioms jo mirties metinėms. Mums buvo suteikta prieiga prie jo archyvų. Gali būti, kad tai išaugs į naują filmą. Mes visada ieškome to vienintelio dalyko, kuris iš tikrųjų ką nors įžiebtų. Kartais tai gali prasidėti ir nuo muzikos. Kompozitoriaus Carlo Orffo sukurtą „Musica Poetica“ atradome Londono bibliotekoje. Dar labai ankstyvas etapas, bet mes jau porą mėnesių gilinamės į šią muziką, ir norime pažiūrėti, kur ji mus nuves.“
Valentas Aškinis